Tikinčio žmogaus akys ir mintys visą laiką yra nukreiptos į Viešpatį, todėl niekas jo neblaško ir neatitraukia. Pagundos pernelyg neimponuojančios ir niekuo neprilygsta žavingam Dievui, o pasaulis nedžiugina, nes jis tėra kūrinys – Visagalio Kūrėjo atspindys, pėdsakas ir šešėlis. Didžiausia laimė ir tikriausiai džiaugsmas yra pasilikti priešais TĄ, KURIS YRA, o kiekviena akimirka be Jo yra praradimas ir beprasmybės bedugnė.

V GAVĖNIOS SAVAITĖ (KV)
ANTRADIENIS

Skaitiniai KV (199)

Pirmasis skaitinys (Sk 21, 4–9)

    Palikę Horo kalną, izraelitai patraukė link Meldų jūros, norėdami aplenkti Edomo kraštą. Kelionėje žmonės nustojo nuotaikos ir priekaištavo Dievui ir Mozei: „Kam gi mus išvedei iš Egipto? Kad tyruose mirtume? Duonos nėra, vandens nėra. Nuo lengvo tavo valgio mus ima šleikštumas!“
Ir pasiuntė Viešpats į tautą nuodingų gyvačių. Jos kąsdavo žmones, ir daug Izraelyje mirė. Tad ėjo žmonės pas Mozę ir sakė: „Mes nusidėjome, nes priekaištavome Dievui ir tau. Pasimelsk, kad Viešpats atimtų gyvates nuo mūsų!“ Ir Mozė meldė už tautą.
Viešpats atsiliepė Mozei: „Padirbink gyvatę ir iškelk ją ant stulpo! Kiekvienas, kas įgeltas į ją pažiūrės, liks gyvas“.
Tad Mozė padirbo iš vario gyvatę ir iškėlė ant stulpo. Kai žmogų įkąsdavo gyvatė, tas žvelgdavo į varinę gyvatę ir likdavo gyvas.

Atliepiamoji psalmė (Ps 101, 2–3. 16–21)

P.  – Viešpatie, išgirsk mano maldą, mano šauksmas tave tepasiekia.

Viešpatie, išgirsk mano maldą,
mano šauksmas tave tepasiekia.
Tu nebeslėpk nuo manęs savo veido.
Mano sielvarto dieną
atkreipk savo ausį.
Skubiai išklausyki,
kai į tave aš šaukiuosi. – P.Gerbs tavo, Viešpatie, vardą pagonys,
tavo didybę – pasaulio valdovai,
kai atstatys Viešpats Jeruzalės miestą
ir su didžia šlove pasirodys.
Vargšų maldų jis klausysis,
jų prašymų jis nepaniekins. – P.

Bus parašyta ateinančiai kartai,
ir nauji žmonės Viešpatį garbins:
„Pažvelgė Viešpats iš aukštojo sosto,
pažiūrėjo iš dangaus žemėn.
Aimanas išgirdo belaisvių,
pasmerktus mirt išvadavo“. – P.

Posmelis prieš Evangeliją

Sėkla – tai Dievo žodis, sėjėjas – Kristus. Kas jį susiranda, bus gyvas per amžius.

Evangelija (Jn 8, 21–30)

    Jėzus kalbėjo fariziejams:
„Jau greit aš pasitrauksiu, o jūs ieškosite manęs ir numirsite su savo nuodėme. Kur aš einu, jūs negalite nueiti“.
Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: „Kur aš einu, jūs negalite nueiti?“
Jėzus atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs – iš šio pasaulio, o aš – ne iš šio pasaulio. Dėl to aš jums sakiau, kad jūs numirsite su savo nuodėmėmis. Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, – jūs numirsite su savo nuodėmėmis“.
Tuomet jie paklausė: „Kas gi toks esi?“
Jėzus atsakė: „Kaip tik tas, ką aš jums sakau! – Daugel turėčiau apie jus kalbėti ir smerkti, bet tiesakalbis yra mano Siuntėjas, ir aš skelbiu pasauliui, ką iš jo girdėjau“. Tačiau jie nesuprato, kad jis kalbėjo jiems apie tėvą.
Jėzus tęsė: „Kai žmogaus sūnų būsite aukštai iškėlę, – suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė. Mano Siuntėjas yra su manimi; jis nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas jam patinka“.
Taip jam kalbant, daugelis įtikėjo jį.