Mes turime tiek daug susiskaldymų aplink mus ir mumyse pačiuose: šeimyniniai, kaimyniniai, vietiniai, religiniai, rasiniai, tautiniai, kalbiniai… Kartą girdėjau, kad velnias ne tiek rūpinasi mūsų nuodėmėmis, kiek labiau kovoja, kad mus supriešintų, suskaldytų ir suskirstytų, o Jėzus, priešingai, meldžiasi už mūsų vienybę. Jis pats yra mūsų vienybė – Jo dėka galime kurti ir gyventi vienybėje, nepaisant mūsų regimų skirtumų, todėl siekime vienybės, kovokime už vienybę, neužsidarykime vieni nuo kitų, kad tarp mūsų matytųsi Švenčiausiosios Trejybės vienybė.
Juk visi vieno medžio lapai yra skirtingi, tačiau jie visi semiasi jėgų gyvybei iš vieno kamieno.

Apmąstymą parašė br. Michał Sabatowski OFM Conv.

Skaitiniai KV (275)

Pirmasis skaitinys (Apd 16, 22–34)

    Prieš Paulių ir Silą susibūrė minia. Tuomet pretoriai perplėšė jų palaidines ir įsakė juos nuplakti rykštėmis. Smarkiai nuplakdinę, įmetė juos į kalėjimą, liepdami viršininkui rūpestingai sergėti. Gavęs tokį įsakymą, viršininkas įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas, kad būtų saugiau, įtvėrė į šiekštą.
Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himną. Kiti kaliniai klausėsi. Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė durys, ir visiems nukrito pančiai. Viršininkas nubudo, ir, pamatęs, atviras kalėjimo duris, išsitraukė kalaviją ir norėjo nusižudyti: jis pamanė, jog kaliniai pabėgę. Bet Paulius garsiai sušuko: „Nedaryk sau pikto! Mes visi esame čionai“.
Pasiprašęs šviesos, jis šoko vidun ir, visas virpėdamas, puolė Pauliui ir Silui po kojų. Paskui, išsivedęs juos į kiemą, klausė: „Gerbiamieji, ką aš turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ Jie atsakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“.
Ir jie skelbė Dievo žodį jam ir jo namiškiams. Tą pačią nakties valandą jis pasiėmė juos su savimi, nuplovė jų žaizdas ir nedelsdamas kartu su visais savaisiais priėmė krikštą. Nusivedęs į savo namus, jis pakvietė juos prie stalo ir su visais namiškiais džiūgavo, įtikėjęs Dievą.

Atliepiamoji psalmė (Ps 137, 1–3. 7–8)

P. – Tavo dešinė mane gelbi, Viešpatie.
A r b a: Aleliuja.

Visa širdimi tau, Dieve, dėkoju,
kad išgirdai mano balsą.
Angelų akyse giedu tau giesmę,
lenkiuosi tavo šventovei. – P.

Tavajam vardui dėkoju
už tavo ištikimybę.
Tą dieną, kada aš šaukiausi, mane tu girdėjai,
sustiprinai manąją sielą. – P.

Tavo dešinė mane gelbi.
Darbuojiesi, Viešpatie, mano gerovei,
Viešpatie, tu maloningas per amžius.
Neatmeski, kas tavo rankų sukurta! – P.

Posmelis prieš Evangeliją (plg. Jn 16, 7. 13)

P. Aleliuja. – Aš jums atsiųsiu Tiesos Dvasią, – sako Viešpats. –
Jus ji ves į tiesos pilnatvę. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 16, 5–11)

    Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Dabar išeisiu pas tą, kuris yra mane siuntęs, ir niekas iš jūsų neklausia: „Kur eini?“ Kadangi jums tai pasakiau, liūdesys jūsų širdis užliejo. Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu.
Jis ateis ir parodys pasaulio klaidą dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo. Dėl nuodėmės, – kad netiki manimi. Dėl teisybės, – kad aš pas Tėvą einu, o jūs manęs daugiau neberegėsit. Dėl teismo, – kad šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas“.