Ryšys tarp žmogaus ir Jėzaus nėra toks stiprus kaip tarp dangiškojo Tėvo ir Dievo Sūnaus, tačiau jis yra panašus į jį. Viešpaties žodžių klausymasis savaime yra malonus, be to, stiprina gerume, moko išminties, pašventina sielą ir praplečia žmogaus širdį. Ir nors žmogus nusigręžia nuo Dievo nusidėdamas ir Jį pamiršdamas, mylinčio Dievo žvilgsnis vis tiek nukreiptas į kūriniją, o Jo Širdis pasirengusi atkurti ryšį.

Skaitiniai KV (296)

Pirmasis skaitinys (Apd 20, 17–27)

    Iš Mileto Paulius pasiuntė į Efezą kvietimą, kad pas jį atvyktų Bažnyčios vyresnieji. Jiems atėjus, jis prabilo:
„Jūs žinote, kaip aš nuo pirmosios dienos, kurią įžengiau į Aziją, visą laiką pas jus elgiausi, kaip tarnavau Dievui visu nusižeminimu, ašaromis ir bandymais, kuriuos teko iškęsti dėl žydų pinklių. Kaip nieko nenutylėjau, kas jums naudinga, bet kalbėjau ir mokiau tiek viešumoje, tiek po namus, žydus ir graikus ragindamas atsiversti į Dievą ir įtikėti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Ir štai aš, Dvasios kalinys, keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks, tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man skelbia, jog manęs laukia pančiai ir vargai. Bet aš per daug nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik baigčiau savo bėgimą ir įvykdyčiau uždavinį, kurį esu gavęs iš Viešpaties Jėzaus: paliudyti Dievo malonės Evangeliją.
Ir štai dabar aš žinau, kad daugiau nebematysite mano veido jūs visi, kurių tarpe esu buvęs, skelbdamas Dievo karalystę. Todėl aš šiandien iškilmingai pareiškiu, jog nebūsiu kaltas, jei kas pražus! Aš gi jums nenutylėjau ir paskelbiau visus Dievo nutarimus“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 67, 10–11. 20–21)

P. – Pasaulio valstybės, giedokite Dievui!
A r b a: Aleliuja.

Lietų geradarybių siuntei ant savųjų,
juos gaivinai, kai buvo pailsę.
Savo kaimenei tėviškę čia dovanojai,
vargšus globojai iš savo gerumo. – P.

Viešpatį garbinkit kiekvieną dieną!
Dievas naštas mūsų neša – jis vaduotojas mūsų.
Mūs Dievas – tai gelbintis Dievas,
padeda iš giltinės Viešpats ištrūkti. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 14, 16)

P. Aleliuja. – Aš prašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją,
kuris liktų su jumis per amžius. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 17, 1–11)

    Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo:
„Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave ir tavo jam duota galia visiems žmonėms teiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos jam esi atidavęs. O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.
Aš tave pašlovinsiu žemėje, atlikdamas darbą, kurį man buvai davęs nuveikti. Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui.
Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie laikėsi tavojo žodžio. Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla. Tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems, o jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad esu iš tavęs išėjęs; įtikėjo, kad esi mane siuntęs.
Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius. Jie juk yra tavieji! Ir visa, kas mano, yra tavo, o kas tavo – tai mano, ir aš pašlovintas juose. Aš jau nebe pasaulyje… Jie dar pasaulyje, o aš grįžtu pas tave“.