Tobitas troško išgydymo – regėjimo, bet dar labiau džiaugėsi pamatęs grįžusį namo sveiką sūnų su žmona. Kai žmogus yra susinervavęs, nuliūdęs ar prislėgtas, tikisi nusiraminimo, tačiau jis dar labiau džiaugiasi, kai artimas rodo jam tikra meile (agapė) ir jis pats laisvai atsako tuo pačiu. Nusidėjėlis nori išsilaisvinimo iš kaltės ir blogio pančių, bet jo svajones pranoksta Dievo gailestingumas, kuriame kartu su atleidimu jis gauna ir patį Dievą.

Skaitiniai E1 (129)

Pirmasis skaitinys (Tob 11, 5-15)

    Tobijo motina Ana sėdėdama žvelgė į kelią, laukdama savo vaiko. Pamačius grįžtant, sušuko jo tėvui: „Pareina štai tavo sūnus, taip pat ir su juo keliavęs vyriškis!“
Rafaelis, dar prieš jiedviem pareinant pas tėvą, tarė Tobijui: „Žinau,- praregės tavo tėvas. Patepk jo akis žuvies tulžimi: tas vaistas jam grauš ir nuės nuo akių baltą plėvelę. Tada praregės tavo tėvas ir galės aiškiai matyti“.
Pribėgo motina ir puolė savo sūnui ant kaklo, sakydama: „Aš vėl tave pamačiau ir galiu dabar mirti!“ Jinai pravirko.
Tobitas kėlės ir klupo, bet stengėsi eiti pro kiemo vartus. Tobijas pribėgo prie jo (rankoje nešėsi žuvies tulžį). Pakvėpė jam į akis ir, jį sulaikęs, tarė: „Drąsos, tėve!“ Tada jis užtepė vaisto ir leido kurį laiką jam veikti, paskui nuo akių kampų nulupo rankomis plėvelę. Jo tėvas jam puolė ant kaklo. Pravirko ir šaukė: „Matau tave, sūnau, mano akių šviesa!“
Ir ėmė kalbėti: „Šlovė teesie Dievui! Šlovė jo galingajam vardui! Šlovė jo šventiesiems angelams! Šlovė jo galingajam vardui per amžius! Jis buvo mane nubaudęs, jisai manęs ir pasigailėjo. Štai aš regiu savo sūnų Tobiją“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 145, 1-2. 6-10)

P.  Mano siela, Viešpatį garbink!

Mano siela, Viešpatį garbink!
Šlovinsiu Viešpatį, kolei gyvensiu!
Jam vis skambės mano giesmės,
kol žemėje būsiu. – P.Amžiais jis laikos teisybės,
gina reikmes nekaltų prispaustųjų,
alkaniems parūpina duonos.
Kalinius iš pančių Viešpats vaduoja. – P.

Akliesiems šviesą Viešpats grąžina,
klumpantiems padeda Viešpats vėl atsistoti,
myli Viešpats žmones teisingus.
Viešpats sergi svetimšalio žingsnį. – P.

Našlaitį, našlę globoja,
o nedoriesiems užkerta kelią.
Viešpats yra amžių Valdovas, –
jis tavo Dievas, Sione!
Jis kartų kartoms viešpatauja. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 14, 23)

P.  Aleliuja. – Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio,- sako Viešpats, –
ir mano Tėvas jį mylės;
mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 12, 35-37)

    Mokydamas šventykloje, Jėzus bylojo: „Kodėl Rašto aiškintojai sako Mesiją esant Dovydo sūnų? Juk pats Dovydas, Šventosios Dvasios įkvėptas, yra pasakęs:
‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojų’.
Pats Dovydas vadina jį Viešpačiu, tai kaip jis gali būti jo sūnus?“ Didelė minia su noru klausėsi Jėzaus.