Net mažas rąstas lengvai uždengia visą akį ir daro neįmanoma ką nors pamatyti (jau nekalbu apie akies švelnumą ir skausmą kylančio dėl mažo trupinėlio akyje). Iš prigimties turime dvi akis, kurios viena žvelgiame į save, vertiname savo darbus ir elgesį, o kitą žiūrime į kitus ir įvykus supančiame pasaulyje; deja, dažniausiai uždengta yra ta akis, kuria stebime save. Visa laimė, galime rąstą pašalinti iš savo akių įgyvendindami receptą: pažinti save, savo silpnybes ir stiprybes bei sąmoningai elgtis, rinktis ir spręsti pasitikėdamas vedančiu Viešpačiu.

Pirmasis skaitinys (Pr 12, 1–9)

    Viešpats prabilo Abraomui: „Kelkis iš savojo krašto, iš savo gimtinės ir tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu! Tave padarysiu didele tauta. Tave aš laiminsiu ir tavo vardą iškelsiu. Tu būsi palaima. Aš laiminsiu tuos, kurie laimins tave, o kas tave keiks, tą prakeiksiu! Per tave bus palaimintos visos žemės giminės”.
Taigi Abraomas iškeliavo, kaip Viešpats jam buvo paliepęs; su juo išsikėlė ir Lotas. Palikdamas Haraną, Abraomas buvo septyniasdešimt penkerių metų amžiaus. Jisai pasiėmė žmoną Saraję, sūnėną Lotą ir visą turtą, kurį jie turėjo, taip pat ir visus šeimynykščius, kuriuos jie buvo Harane įsigiję. Jie iškeliavo, norėdami pasiekti Kanaano kraštą, ir jį pasiekė.
Abraomas perėjo kraštą ligi Sichemo vietovės, iki Morės giraitės. Krašte tuomet buvo kenaanitai.
Abraomui pasirodė Viešpats ir tarė: „Šį kraštą aš atiduosiu tavo palikuonims”. Tenai Abraomas pastatė aukurą Viešpačiui, kuris jam buvo pasirodęs.
Iš ten Abraomas pasitraukė tolyn į kalnyną, į rytus nuo Betelio, ir pasistatė palapinę; vakaruose liko Betelis, o rytuose buvo Ajis. Tenai jis pastatė Viešpačiui aukurą ir šaukėsi Viešpaties vardo. Paskui Abraomas vis kėlėsi toliau link Negebo.

Atliepiamoji psalmė (Ps 32, 12–13. 18–20. 22)

P.  Laiminga tauta, kuri savo Dievu Viešpatį laiko.

Laiminga tauta, kuri savo Dievu Viešpatį laiko,
toji tauta, kuri išrinkta būti jo nuosavybe.
Viešpats iš aukšto dangaus žemyn žvelgia
ir mato žmogų kiekvieną. – P.Viešpaties akys žvelgia į tuos, kur jo bijo,
kurie tikis jojo malonės.
Jis jų gyvybę nuo mirties saugo
ir bado metu pamaitina. – P.

Mes jo didžiai išsiilgę,
jis mūsų rėmėjas ir skydas.
Viešpatie, būki tu mums gailestingas,
mes gi taip tavim tikim. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Žyd 4, 12)

P.  Aleliuja. – Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas.
Jis teisia širdies sumanymus bei mintis. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 7, 1–5)

    Jėzus bylojo savo mokiniams:
„Neteiskite kitų, kad patys nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate kitus, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu mastu matuojate, tokiu ir jums bus atmatuota.
Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip pašalinti krislelį iš brolio akies”.