Dievas išveda išrinktąją tautą iš Egipto, sudaro su ja Sandorą, duoda jai Įstatymą, vadovauja jai ir nuolat nori ją laiminti. Vienintelė sąlyga, kuri izraelitai privalo ištesėti, yra laikytis Įstatymo ir garbinti Dievą. Tačiau istorija rodo, kad žmogaus ištikimybė įsakymams, deja, turi ribas, kad tam tikru momentu ji baigiasi ir – kaip Erodo atveju – asmeniniai interesai tampa svarbesni už ją.
O gal tu nori ištrūkti iš fatalistinės istorijos rato?

Pirmasis skaitinys (Kun 25, 1. 8–17)

    Sinajaus kalne Viešpats kalbėjo Mozei:
„Atskaičiuok septynis septynetus metų, septynis septynmečius, taip kad septynių septynmečių laiko tau susidarytų keturiasdešimt devyneri metai. Tada septintojo mėnesio dešimtą dieną tegu suskardena trimitai; tad Permaldavimo dieną po visą kraštą turės nuskambėti trimitai. Jūs švęskite tuos penkiasdešimtuosius metus ir paskelbkite laisvę visiems šalies gyventojams. Tai bus jubiliejiniai metai. Kiekvienas tuomet tesugrįžta prie savo žemės sklypo, kiekvienas tegrįžta į savąją šeimą. Tie penkiasdešimtieji jums bus jubiliejiniai metai. Tada nevalia bus jums sėti, nei derlių nuimti, nei nuo negenėtų vynuogienojų vynuoges rinkti. Juk bus jubiliejiniai metai – tai šventas jums laikas. Paėmę nuo lauko turėsite valgyti tai, ką savaime jis duoda.
Tokiais jubiliejiniais metais visi tesugrįžta prie savo buvusios žemės. Ką nors parduodant savo gentainiui ar iš jo perkant, jums nevalia vienas kitą apgauti. Kai pirksi iš savo gentainio, turėsi žiūrėti į metų po jubiliejaus skaičių; kai jis tau parduos, tai turės atsižvelgti į būsimą derliaus metų skaičių. Jei metų skaičius didesnis, mokėk atitinkamai aukštesnę kainą; jei metų skaičius mažesnis, tada atitinkamai mažesnė ir kaina. Juk tau jis parduos tik derlių skaičių. Nė vienas tegu neapgauna kito. Bijokitės savojo Dievo, nes aš esu Viešpats, jūsų Dievas!“

Atliepiamoji psalmė (Ps 66, 2–3. 5. 7–8)

P. O Dieve, tave tegarbina tautos, tešlovina visos tautelės.

Tebūna mums Dievas didžiai maloningas,
telaimina mus, giedru veidu težvelgia.
Tegu jo žygius pažįsta pasaulis,
visų tautų žmonės – jo išganingąjį darbą. – P.Visa žmonija tegu linksminas, džiaugias,
kad tu tautose viešpatauji teisingai,
pasauly tautoms vadovauji. – P.

Užaugino mums žemė derlių gausingą,
nes laimina mus Visagalis.
Tegu mus laimina Dievas,
pasaulio kraštai tegu jį pagerbia. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 5, 10)

P. Aleliuja. – Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės:
jų yra dangaus karalystė. – P. Aleliuja

Evangelija (Mt 14, 1–12)

    Anuo metu gandas apie Jėzų pasiekė tetrarcho Erodo ausis, ir jis savo tarnams pareiškė: „Tai Jonas Krikštytojas! Jis prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos“.
Mat Erodas buvo įsakęs suimti Joną, sukaustyti ir įmesti į kalėjimą dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados. Nes Jonas jam sakė: „Tau nevalia jos turėti“. Taigi Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo liaudies, kuri laikė jį pranašu.
Erodo gimimo dieną Erodiados duktė šoko svečiams, ir taip patiko Erodui, kad jis su priesaika pažadėjo duoti jai, ko tik ji prašysianti. O ši, savo motinos primokyta, paprašė: „Duok man čia dubenyje Jono Krikštytojo galvą“. Karalius nuliūdo, bet dėl priesaikos ir dėl svečių liepė duoti. Jis pasiuntė įsakymą nukirsti kalėjime Jonui galvą. Galva buvo atnešta dubenyje ir įteikta mergaitei, kuri ją nunešė motinai.
Tuomet Jono mokiniai atėję pasiėmė kūną, palaidojo ir davė žinią Jėzui.