Tiesą sakant, Išminties knygoje aprašyti žmonės, kurie manė, kad ugnis, vėjas, oras, žvaigždės, vanduo, saulė ir mėnulis yra ne sukurto pasaulio dalys, o jį valdančios dievybės, atrodo labai naivūs ir atsilikę, netgi kvaili. Bet ar tikrai mes esame daug išmintingesni už juos? Juk niekada nepasitaiko pagalvoti, kad tavo gyvenimas priklauso nuo pinigų, kurie tėra metalo gabalas arba nuo skaitmeninių duomenų, nuo technologijų, kurios tėra netobulas žmogaus proto kūrinys, arba nuo reikšmingų žmonių, kurie iš tikrųjų nesprendžia apie nieką, kas nesibaigia šiame pasaulyje?

XXXII eilinė savaitė
Penktadienis

Pirmasis skaitinys (Išm 13, 1–9)

Paikais apsigimę anie žmonės buvo,
kur Dievo buvimo suprast neįstengė.
Jie matė tikslingai sukurtą pasaulį,
o to, kurs iš tikro yra, nesuvokė.
Regėdami darbus, nematė dirbėjo.
Tai ugnį, tai vėją, tai judantį orą,
žvaigždėtąjį skliautą, patvinusią jūrą,
dangaus žibintus jie vis laikė dievaičiais.
Tad jei, sužavėti jų grožio,
pasaulio dievais juos palaikė,
tai būtų galėję taipogi suvokti,
jog daug žavingesnis yra jų Valdovas;
nes grožio Leidėjas yra juos sukūręs.
Jei stebina juos jų jėga ir galybė,
tai būtų galėję taipogi suvokti,
kiek daug galingesnis yra jų Kūrėjas.
Juk iš kūrinių didingumo ir grožio
įmanoma spręsti apie jų Kūrėją.
Bet jiems nereikėtų perdėm priekaištauti:
gal ieško jie Dievo ir nori surasti,
bet vis pasiklysta.
Jie tiria jo darbus,
sustoję prie išorės jų apgaulingos;
nes tai, ką jie mato, gražu iš tikrųjų!
Taipogi negalima jų ir išteisint:
jei savo protu jie ištyrė pasaulį,
kodėl jo Valdovo pirma nesurado?

Atliepiamoji psalme (Ps 18, 2–5)

P.  Skelbia dangus Dievo garbę.

Skelbia dangus Dievo garbę,
apie jo rankų darbus žvaigždėtasis skliautas byloja.
Šią bylą kartoja diena būsimai dienai,
o naktis – ateinančiai nakčiai. – P.
Čia ne tie žodžiai ir ne tos kalbos,
kurių skambesio nebūtų girdėti.
Per visą žemę eina jų aidas,
jų kalbesys – ligi kraštui pasaulio. – P.

Posmelis prieš evangelija (Lk 21, 28)

P.  Aleliuja. – Atsitieskite ir pakelkite galvas,
nes jūsų išvadavimas arti. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 17, 26–37)

    Jėzus tarė mokiniams:
„Kaip yra buvę Nojaus laikais, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis. Žmonės valgė, gėrė, tuokėsi, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tuomet ištiko tvanas ir visus sunaikino.
Ar ne taip dėjosi ir Loto laikais? Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi. O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir visus sunaikino. Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus.
Kas tą dieną bus ant stogo, o jo daiktai viduj, tenelipa žemyn jų pasiimti, o kas laukuose, tenegrįžta namo. Prisiminkite Loto žmoną! Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins.
Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi moterys mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta“.
Tada jie atsiliepė: „O kurgi, Viešpatie?“
Jis atsakė: „Kur bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai“.