Didžiųjų advento antifonų ritmu laikas nenumaldomai juda link savo pilnatvės. Netrukus Žodis taps Kūnu ir visiems laikams įžengs į žmonijos erdvę ir istoriją. Šiandien dalydamiesi džiaugsmu su Zachariju ir Elzbieta, šlovinkime Dievą už tai, kad jis daro didžius ir sudėtingus darbus paprastų ir mažų žmonių gyvenimuose.

GRUODZIO 23 D. (KV)

Pirmasis skaitinys (Mal 3, 1–4. 23–24)

    „Štai aš siunčiu savo skelbėją, kad jis man kelią nutiestų. Ir ūmai į savo šventyklą ateis Valdovas, kurio jūs trokštate, sandoros pasiuntinys, kurio jūs norite. Štai jis ateina! – sako kareivijų Viešpats. – Tačiau kas ištvers jo atėjimo dieną? Ir kas išlaikys, kai jis pasirodys? Mat jis kaip lydytojo ugnis, kaip skalbėjų šarmas. Jisai atsisės tirpdyti ir valyti sidabro: švarius padarys Levio sūnus, išgrynins lyg auksą ir sidabrą. Tada jie kaip dera aukos Viešpačiui atnašas. Ir Viešpačiui bus maloni Judo ir Jeruzalės auka, kaip senovės laikais, kaip seniai praėjusiais metais.
Štai aš jums pranašą Eliją atsiųsiu, prieš Viešpaties dienai ateinant – dienai didingai ir baisiai. Jis širdį tėvų vėl nukreips į vaikus ir širdį vaikų – į jų tėvus; kitaip aš atėjęs prakeikčiau tą šalį“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 24, 4–5. 8–10. 14)

P.  Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.

Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią,
išmokyk mane takais tavo eiti.
Vesk mane savo tiesa, tu mane lavink,–
juk tu esi mano Gelbėtojas ir Dievas. – P.

Tiesus, malonus yra Viešpats,
to dėlei klystantiems kelią parodys.
Kukliųjų mintis kreips į tiesą,
savo keliu mokys eit nuolankiuosius. – P.

Elgiasi Viešpats teisingai ir gailestingai
su tais, kas jo Sandoros ir įsakymų laikos.
Viešpats savo gerbėjams – kaip draugas,
savo mintis ir Sandorą savo jiems rodys. – P.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Tautų karaliau, Bažnyčios akmenie kertini,
ateik ir išgelbėk žmogų, tavo iš žemių sukurtą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 1, 57–66)

    Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę buvo suteikęs jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.
Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“.
Kiti jai sakė: „Bet kad niekas tavo giminėje neturi šito  vardo“.
Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą.
Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.