Jono mokinių klausimas: „Mokytojau, kur tu gyveni?” susijęs ne su Jėzaus adresu, bet su mūsų tikėjimu. „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios” – klausia šventasis Paulius antrajame skaitinyje, ir žodį „žinoti” galime suprasti ir kaip „tikėti”. Taigi esame tarsi žingsniu toliau už Samuelį, kuris miegojo šventovėje ir girdėjo Viešpaties balsą; To paties Viešpaties malonės dėka būtent mes tampame šventove, vieta, kurioje Jis nori apsigyventi.

Tik ar turėsime pakankamai tikėjimo, kad tuo neabejotume?

Apmąstymą parašė br. Mateusz Stachowski OFM Conv.

II EILINIS SEKMADIENIS (B/_ABC) (p. 443)

Pirmasis skaitinys1 Sam 3, 3b–10. 19

Kalbėk, Viešpatie, nes tavo tarnas klauso!

Skaitinys iš Pirmosios Samuelio knygos.

Anomis dienomis Samuelis miegojo Viešpaties šventykloje, kur buvo Dievo Skrynia. Tada Viešpats pašaukė Samuelį: „Samueli! Samueli!“ – „Aš čia!“ – jis atsiliepė, nubėgo pas Elį ir tarė: „Aš čia, nes mane šaukei.“ Bet jis atsakė: „Tavęs nešaukiau. Eik atgal, gulkis miegoti.“ Tad jis sugrįžo ir atsigulė.

Viešpats vėl pašaukė: „Samueli!“ Samuelis atsikėlė, nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia, nes mane šaukei.“ Bet jis atsakė: „Tavęs aš nešaukiau, mano sūnau. Eik atgal, gulkis miegoti.“ Samuelis dar nebuvo Viešpaties pažinojęs, ir Viešpaties žodis dar nebuvo jam apreikštas.

Viešpats vėl pašaukė Samuelį – trečią kartą. Jis atsikėlė, nuėjo pas Elį ir jam tarė: „Aš čia, nes mane šaukei.“ Dabar Elis suprato, kad berniuką šaukė Viešpats. Todėl Elis tarė Samueliui: „Eik atgal, gulkis miegoti. Jei būtum vėl pašauktas, sakyk: ‘Kalbėk, Viešpatie, nes tavo tarnas klauso’.“ Taigi Samuelis sugrįžo į savo vietą ir atsigulė miegoti.

Viešpats atėjo ir, ten stovėdamas, pašaukė kaip pirma: „Samueli! Samueli!“ Samuelis atsakė: „Kalbėk, nes tavo tarnas klauso.“

Samueliui augant, Viešpats buvo su juo, nepalikdamas neįvykdyto nė vieno savo žodžio.

Tai Dievo žodis.

Atliepiamoji psalmėPs 39 (40), 2 ir 4ab.
7–8a. 8b–9. 10 (P.: 8a ir 9a)

P. Štai ateinu, Viešpatie, vykdyti tavosios valios.

Kantriai aš Viešpaties laukiau, *
jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą.
Man į lūpas įdėjo naują giesmę – *
šlovinimo giesmę mūsų Dievui. – P.

Tu davei man suprasti, *
kad kruvinos aukos ir grūdų atnašos tau nemielos,
deginamosios aukos nei atnašų už nuodėmę tu netrokšti. *
Tada tariau: „Štai ateinu aš!“ – P.

Raštų ritinyje man atskleista viskas; – †
mano džiaugsmas, Dieve, – vykdyti tavąją valią, *
tavo Mokymą širdy aš nešioju!“ – P.

Didžiojoje sueigoje skelbiau tavo išganymo rūpestį, – †
savo lūpų netramdžiau; *
tu, Viešpatie, turi tai žinoti. – P.

Antrasis skaitinys1 Kor 6, 13c–15a. 17–20

Jūsų kūnai yra Kristaus nariai

Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Pirmojo laiško korintiečiams.

Broliai ir seserys!

Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui. Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe.

Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? Taip pat, kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su juo.

Sergėkitės palaidumo! Jokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusikalsta savo kūnui.

Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!

Tai Dievo žodis.

Posmelis prieš EvangelijąPlg. Jn 1, 41. 17b

P. Aleliuja. – Radome Mesiją, tai yra Dievo Pateptąjį – Kristų.
Per jį atėjo tiesa ir malonė. – P. Aleliuja.

EvangelijaJn 1, 35–42

Pamatė, kur gyvena, ir pasiliko pas jį

✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.

Anuo metu stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“

Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“), kur gyveni?“

Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite.“ Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą.

Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį – Kristų“). Ir nusivedė jį pas Jėzų.

Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“).

Tai Viešpaties žodis.

---

Sena ABC, p. 378