Gali atrodyti labai paprasta: įtikėti ir priimti krikštą, ir taip būti užtikrintam dėl savo išganymo, tačiau tikėti – tai pasitikėti Viešpaties žodžiu ir dabar ir per visą gyvenimą, vykdyti Jo valią, laikytis Jo, ilgėtis Jo artumo, o priimti krikštą – tai ne tik atlikti sakramento apeigas, bet ir toliau gilinti savo tikėjimą bei skelbti jį visai kūrinijai savo žodžiais ir darbais. O tai, kad tikrai tikiu ir gyvenu Krikšto malone, liudija mano atliekami stebuklingi darbai, pavyzdžiui, neprileidžiu prie savęs piktojo pagundų, sugebu ramiai ir kultūringai kalbėti su kiekvienu žmogumi, net tokiu, kuris man nėra draugiškas, nuodingi kitų žodžiai neišveda mane iš pusiausvyros ir taip pat neišeina iš mano lūpų.
Kada paskutinį kartą patyriau kurią nors iš šių situacijų?
Dieve, sustiprink mano tikėjimą!

Sausio 25 d.
Šv. apaštalo Pauliaus atsivertimas (S)

Pirmasis skaitinys (Apd 22, 3–16)

Apaštalas Paulius kalbėjo žmonėms:
„Aš esu žydas, gimęs Tarse, Kilikijoje, bet išauklėtas šitame mieste ir pagal griežtą protėvių Įstatymą išėjęs mokslą prie Gamalielio kojų. Aš buvau uolus Dievo kovotojas kaip ir jūs visi šiandieną. Todėl iki mirties bausmės persekiojau šį [tikėjimo] kelią, pančiodamas ir įkalindamas vyrus ir moteris. Tai gali paliudyti vyriausiasis kunigas ir seniūnų taryba. Iš jų buvau gavęs laišką broliams Damaske. Ir aš keliavau, pasiryžęs tenykščius [tikinčiuosius] supančioti ir atgabenti į Jeruzalę, kad jie būtų nubausti.
Kai keliavau ir artinausi prie Damasko, apie vidurdienį staiga iš dangaus mane apsiautė stipri šviesa. Aš kritau ant žemės ir išgirdau balsą, man sakantį: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?!’ Aš paklausiau: ‘Kas esi, Viešpatie?’ Jis man atsakė: ‘Aš esu Jėzus Nazarietis, kurį tu persekioji’. Mano palydovai matė šviesą, bet negirdėjo man kalbančiojo balso. Aš dar paklausiau: ‘Ką man daryti, Viešpatie?’ O Viešpats man tarė: ‘Kelkis, eik į Damaską, tenai tau bus pasakyta visa, ką tau reikia daryti’. Kadangi tos veriančios šviesos apakintas nieko nemačiau, tik palydovų už rankų vedamas aš pasiekiau Damaską.
Toksai Ananijas, maldingas, Įstatymui ištikimas žmogus, giriamas visų aplinkinių žydų, atėjęs stojo prieš mane ir tarė ‘Broli Sauliau, praregėk!’ Ir tą pačią akimirką aš jį pamačiau. O jis kalbėjo: ‘Mūsų protėvių Dievas pasirinko tave, kad pažintum jo valią, išvystum Teisųjį ir išgirstum jo balsą iš jo burnos, nes tu visiems žmonėms paliudysi, ką esi regėjęs ir girdėjęs. Tad ko lauki? Kelkis, priimk krikštą ir nusiplauk nuodėmes, šaukdamasis jo vardo!’

Arba: (Apd 9, 1–22)

Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę. Kai atjojo netoli Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa. Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti“. Jo kelionės draugai stovėjo be žado: jie girdėjo balsą, tačiau nieko nematė. Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Paėmę už rankų, jie nuvedė jį į Damaską. Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė.
Damaske gyveno mokinys, vardu Ananijas. Jam apsireiškęs Viešpats prabilo: „Ananijau!“ Šis atsakė: „Štai aš, Viešpatie“. Viešpats tęsė: „Nueik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Saulius. Štai jisai meldžiasi ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananijas, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų“. Ananijas atsakė: „Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą žmogų, kiek pikta jis yra padaręs tavo šventiesiems Jeruzalėje. Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi tavojo vardo“. Viešpats jam tarė: „Eik, nes jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams. Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl mano vardo“. Taigi Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant Sauliaus rankas ir tarė: „Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau apsireiškė kelyje, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios“. Ir bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito. Jis atgavo regėjimą ir priėmė krikštą. Paskui užvalgęs įgijo jėgų.
Pabuvęs kelias dienas su Damasko mokiniais, Saulius beregint ėmė skelbti sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Visi, kurie tatai girdėjo, stebėjosi ir klausinėjo: „Argi čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus šio vardo išpažinėjus?! Argi jis nėra atvykęs jų suiminėti ir gabenti pas aukštuosius kunigus?!“
O Saulius kaskart drąsiau kalbėjo ir kėlė sąmyšį tarp Damaske gyvenančių žydų, įrodinėdamas, kad Jėzus yra Mesijas.

Atliepiamoji psalmė (Ps 116, 1–2)

P. Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją.
Arba: Aleliuja.

Garbinkite Viešpatį, visos tautos!
šlovinkite jį, visos šalys! – P.

Jo gailestingumas tikrai begalinis,
savo pažadams jis ištikimas per amžius. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 15, 16)

P. Aleliuja. – Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių, ir jūsų vaisiai išliktų. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 16, 15–18)

    Pasirodęs Vienuolikai, Jėzus tarė:
„Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“.