Kadangi Dievo Sūnus atėjo tarnauti, o ne kad Jam tarnautų, Jo mokiniai taip pat privalo tarnauti vieni kitiems, ir ne tik saviesiems – tai būtinas žingsnis kelyje, vedančiame paskui Jėzų. Tačiau kaip tarnauti? Tarnavimo dvasią galima atpažinti iš trijų dalykų: skirti savo laiką, jėgas ir dėmesį nesavanaudiškai; rūpintis ir įsijausti į kito žmogaus situaciją, kad išsiaiškintume, ko jam reikia, dar prieš jam prašant; pažinti tą žmogų taip gerai, kad būtų aišku, ko nedaryti, kad jo neįžeistume, ir ką daryti, kad jį paguostume, pralinksmintume ar nustebintume.

II GAVĖNIOS SAVAITĖ (KV)
ANTRADIENIS

Pirmasis skaitinys (Iz 1, 10. 16–20)

    Klausykitės Viešpaties žodžio, Sodomos valdovai, išgirsk mūsų Dievo įsakymą, Gomoros tauta:
„Nusiplaukite, apsivalykite! Pašalinkite man iš akių piktus savo darbus! Nustokite darę bloga! Išmokite gera daryti! Ugdykite teisę! Padėkite engiamiesiems! Globokite našlaičius! Užstokite našles!
Ateikite, ir atsiteiskime, – sako Viešpats. – Tegu jūsų nuodėmės būtų raudonos tartum šarlachas, – taps baltos kaip sniegas. Tegu jos kaip purpuras būtų raudonos, – taps baltos kaip vilna.
Jeigu sutiksite ir paklausysite, – jūs sudorosite šalies gėrybes. Bet jei nesutiksite ir priešgyniausite, – jus sudoros kalavijas. Tikrai taip kalbėjo Viešpaties lūpos“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 49, 8–9. 16–17. 21. 23)

P. – Kas tiesiai žygiuoja, tam parodysiu Dievo išganymą.

Ne dėl aukų aš tave barsiu:
deginamąsias aukas visuomet man aukoji.
Iš tavo tvarto nereikia man veršio,
nei ožio iš tavo bandos. – P.

„Kam dar tu įsakus mano skaičiuoji,
kam dar tavo burna mano sutartį mini,
jei tu mano tvarkos laikytis nenori,
jei sviedi šalin mano žodį? – P.

Šitaip elgies ir manai – aš tylėsiu?!
Manai, kad aš panašus į tave būsiu?
Kas šlovinimo auką aukoja, tas mano gerbėjas.
Kas tiesiai žygiuoja, tam parodysiu Dievo išganymą“. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Ez 18, 31)

    Nusimeskite visas savo nuodėmes, – sako Viešpats, – ir sukurkite naują sau širdį ir dvasią.

Evangelija (Mt 23, 1–12)

    Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius:
„Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.
Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmąsias kėdes sinagogose, mėgsta sveikinimus turgaus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos ‘rabi’.
O jūs nesivadinkite ‘rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno savo tarpe nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus.
Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“.