Netgi sutinkant su versija, kad Judas norėjo gauti pinigų, kuriuos vėliau būtų galima panaudoti kilniam tikslui, jis savo laisva valia materialines priemones iškėlė aukščiau už artumą su Viešpačiu. Šventasis Petras taip pat labiau pasikliovė savo jėgomis ir tikėjimu, pagrįstu savo įsitikinimais, nei Viešpaties malone ir pasitikėjimu Juo. Šiomis Šventomis Dienomis ir per visą gyvenimą, nors kartais gali atrodyti, kad tai prieštarauja žmogiškai logikai, bet niekada neprieštarauja Dieviškajai, rinkimės Viešpatį ir Jo Evangeliją, o ne žemiškos laimės ir laikinų džiaugsmų pakaitalus.

Didysis antradienis (ABC)

Pirmasis skaitinys (Iz 49, 1–6)

    Klausykite, salos, išgirskite, toliosios tautos! Mane Viešpats pašaukė, man dar negimus; dar motinos įsčiose man tebebūnant, jis ištarė manąjį vardą. Jis mano burną padarė panašią į aštrų kalaviją ir paslėpė mane savo rankos šešėlyje. Mane jis pavertė smailia strėle ir padėjo į savo strėlinę.
Jis man pasakė: „Tu, Izraeli, esi mano tarnas, per kurį savo garbę aš noriu apreikšti“. Bet aš kalbėjau: „Veltui aš stengiaus, tuščiai ir bereikal jėgas eikvojau. Tačiau mano teisės Viešpaties rankoje, ir mano atlygis pas manąjį Dievą“.
Dabar kalba Viešpats, kuris, dar motinos įsčiose man tebebūnant, mane savuoju tarnu padarė, kad aš jam Jokūbą parvesčiau, prie jo Izraelį surinkčiau. Šitaip aš pagerbtas Viešpaties akyse, ir mano Dievas – manoji stiprybė. Jis tarė: „Per maža tau būti mano tarnu tiktai tam, kad pakeltum Jokūbo gimines ir sugrąžintum išlikusius Izraelio žmones. Todėl aš tave padarysiu tautų šviesa, kad mano išganymas žemės pakraščius siektų“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 70, 1–6. 1. 17)

P. – Šlovins mano burna tavo išganymą, Viešpatie.

Tavo prieglobstin, Viešpatie, bėgu,
ir niekuomet man neteks kaisti iš gėdos.
Kaip teisingas esi, trauk mane, gelbėk,
kreipk į mane savo ausį, vaduoki! – P.

Tu būk man uola prisiglausti,
gelbėtis – galinga tvirtovė.
Tikrai, tu mano uola ir mano tvirtovė!
Gelbėk, o Dieve, mane nuo nedorėlio rankos. – P.

Tu, Dieve, man ramstis,
tavimi aš viliuosi nuo pat savo jaunystės.
Nuo pat užgimimo mane tu globojai,
buvai mano sargas nuo pat kūdikystės. – P.

Šlovins mano burna tavo teisybę,
tavo pagalbą – per visą dieną:
nepajėgsiu aš apsakyt jų didumo.
Kaip mokei, Dieve, mane nuo jaunystės,
skelbiu lig šiol tavo nuostabius darbus. – P.

Posmelis prieš Evangeliją

Sveikas, mūsų Karaliau!
Paklusdamas Tėvui, daveis tu vedamas nukryžiuoti, kaip romus avinėlis – papjauti.

Evangelija (Jn 13, 21–33. 36–38)

Sėdėdamas su mokiniais už stalo, Jėzus labai susijaudino ir tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!“ Mokiniai ėmė žvalgytis į kits kitą, spėliodami, kurį jis turįs omenyje.
Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo: „Sužinok, apie kurį jis kalba“. Šisai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: „Kas jis, Viešpatie?“
Jėzus atsiliepė: „Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį“. Ir pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui, Simono Iskarijoto sūnui. Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas.
O Jėzus jam sako: „Ką darai, daryk greičiau!“ Nė vienas iš sėdinčiųjų už stalo nesuprato, kodėl jis taip pasakė. Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie pamanė, jog Jėzus jam įsakęs: „Nupirk, ko mums reikia šventei“ ar liepęs duoti vargšams. Tad anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis.
Jam pasišalinus, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save – bematant pašlovins“.
„Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs: kur aš einu, jūs negalite eiti“…
Simonas Petras jį paklausė: „Kur eini, Viešpatie?“
Jėzus atsakė: „Kur aš einu, tu dabar negali manęs palydėti, bet vėliau palydėsi“.
Petras vėl paklausė: „Viešpatie, kodėl aš negaliu dabar tavęs lydėti? Aš ir gyvybę už tave guldysiu!“
Jėzus atsakė: „Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!“