Marija Magdalietė, labai prislėgta mylimo Mokytojo mirties, verkia ir liūdi prie tuščio kapo, kuriame nebėra Jo kūno. Ji vis dar nesupranta pranašysčių apie prisikėlimą, jos neįtikina du angelai, skelbiantys apie Mesijo prisikėlimą, ir, stebėtina, ji neatpažįsta paties Jėzaus, stovinčio priešais ją. Tik pilnas Dievo gailestingumo ir švelnumo, Gyvojo Viešpaties šauksmas vardu ištraukia ją iš šios gilios nevilties ir pripildo džiaugsmu, kuriam nebereikia Mokytojo fizinio būvimo šalia.
Ar per šias Velykas išgirdau savo vardą, kurį ištarė amžinai Gyvasis Viešpats?

III VELYKŲ DIENA (ABC)
Antradienis

Pirmasis skaitinys (Apd 2, 36–42)

    Sekminių dieną Petras žydams kalbėjo:
„Tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“
Tai išgirdę, žmonės susigraudino ir ėmė klausinėti Petrą ir kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“
Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jiems nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taipogi jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas“.
Dar daugeliu kitų žodžių jis primygtinai ragino juos ir sakė: „Gelbėkitės iš šitos iškrypusios padermės!“
Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie trys tūkstančiai.

Atliepiamoji psalmė (Ps 32, 4–5. 18–20. 22)

P. – Viešpaties malonių pilna yra žemė.
A r b a: Aleliuja.

Viešpaties žodis teisingas,
tikras jo darbas kiekvienas.
Brangi jam teisė ir teisingumas,
o jo malonių pilna yra žemė. – P.

Viešpaties akys žvelgia į tuos, kur jo bijo,
kurie tikis jojo malonės.
Jis jų gyvybę nuo mirties saugo
ir bado metu pamaitina. – P.

Mes jo didžiai išsiilgę,
jis mūsų rėmėjas ir skydas.
Viešpatie, būki tu mums gailestingas,
mes juk taip tavim tikim. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Ps 117, 24)

P. Aleliuja. – Šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes! – P. Aleliuja

Evangelija (Jn 20, 11–18)

    Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje – ten, kur būta Jėzaus kūno.
Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“
Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“.
Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus.
O jis jai tarė: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“
Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur jį padėjai. Aš jį pasiimsiu“.
Jėzus jai sako: „Marija! Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“).
Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: „Aš žengsiu pas savo Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“.
Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs.