Mes nežinome ateities ir nežinome, kas mūsų laukia net po minutės, todėl daugybė situacijų mus nustebina, o šis nežinojimas kartais kelia baimę ir nerimą. Tačiau ramybės, tikrumo ir džiaugsmo pilnatvę randame gyvajame Viešpatyje Jėzuje, juo labiau kad Jo išmintis ir meilė, kantrybė ir galia, visagalybė ir gailestingumas yra taip netikėti, kad pranoksta mūsų drąsiausias svajones, Dievas mus stebina, bet negąsdina.

Pirmasis skaitinys (Apd 6, 1–7)

    Mokinių skaičiui augant, kilo graikiškai kalbančiųjų nepasitenkinimas vietiniais žydais, esą kasdieniniame aptarnavime būdavo aplenkiamos jų našlės.
Tuomet Dvylika sušaukė mokinių susirinkimą ir pareiškė: „Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų. Todėl, broliai, išsirinkite iš savo tarpo septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties. Mes juos paskirsime tam darbui, o patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai”.
Šis pasiūlymas patiko visam susirinkimui. Jie išsirinko Steponą, vyrą kupiną tikėjimo ir Šventosios Dvasios; Pilypą, Prochorą, Nikanorą, Timoną, Parmeną ir Mikalojų, Prozelitą iš Antiochijos. Juos pristatė apaštalams, o šie melsdamiesi uždėjo ant jų rankas.
Dievo žodis klestėjo, ir mokinių skaičius Jeruzalėje greitai augo. Netgi didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui.

Atliepiamoji psalmė (Ps 32, 1–2. 4–5. 18–19)

P.  Viešpatie, būki tu mums gailestingas, mes gi taip tavim tikim.
A r b a: Aleliuja.

Džiūgaukit, Viešpačiui teikdami šlovę, teisieji;
teisiesiems garbinti dera.
Kankliais Viešpatį skelbkit,
dešimtstyge jam skambinkit arfa. – P.Viešpaties žodis teisingas,
tikras jo darbas kiekvienas.
Brangi jam teisė ir teisingumas,
o jo malonių pilna yra žemė. – P.

Viešpaties akys žvelgia į tuos, kur jo bijo,
kurie tikis jojo malonės.
Jis jų gyvybę nuo mirties saugo
ir bado metu pamaitina. – P.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Prisikėlė Kristus, kuris visa sutvėrė ir žmonių giminės pagailėjo. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 6, 16–21)

    Atėjus vakarui, mokiniai nusileido prie ežero, sulipo į valtį ir plaukė kitapus ežero, į Kafarnaumą. Jau sutemo, o Jėzus vis dar nebuvo grįžęs pas juos. Ežeras bangavo, nes pūtė smarkus vėjas.
Nusiyrę nuo kranto dvidešimt penkias – trisdešimt stadijų, jie pamato Jėzų, einantį ežero paviršiumi ir besiartinantį prie valties. Jie išsigando. O jis sako: „Tai aš. Nebijokite!” Jie norėjo jį pasiimti į valtį, bet valtis netrukus priartėjo prie kranto, į kurį jie yrėsi.