„Kaip Jis gali duoti mums valgyti savo kūną?” ir kaip galime nevalgyti Jo kūno, jei trokštame Jo artumo, Jo meilės?

Kaip mes, priimdami Ostiją, galime tai daryti nesąmoningai, be ilgesnio Dievo garbinimo savyje?

Kaip gali abejoti Jo troškimu būti šalia tavęs, kaip galima abejoti savo vertingumu, kai Dievas leidžia save virškinti kad tik būtų tavo dalimi (nenustodamas būti savimi)!?

Apmąstymą parašė br. Kamil OFM Conv.

III Velykų savaitė (ABC/KV)

Penktadienis

 

Pirmasis skaitinys (Apd, 9, 1–20)

 

Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuvyko pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę.

Kai prijojo netoli Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa. Nukritęs žemėn, jis staiga išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“

Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“

Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką daryti“.

Jo kelionės draugai stovėjo be žado: jie girdėjo balsą, tačiau nieko nematė. Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Paėmę už rankų, jie nuvedė jį į Damaską. Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė.

Damaske gyveno mokinys, vardu Ananijas. Jam apsireiškęs Viešpats prabilo: „Ananijau!“

Šis atsakė: „Štai aš, Viešpatie“.

Viešpats tęsė: „Nueik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Saulius. Štai jisai meldžiasi ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananiją, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų“.

Ananijas atsakė: „Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą žmogų, kiek pikta jis yra padaręs tavo šventiesiems Jeruzalėje. Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi tavojo vardo“.

Viešpats jam tarė: „Eik, nes jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams. Aš jam parodysiu, kiek daug jam reikės iškentėti dėl mano vardo“.

Taigi Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant Sauliaus rankas ir tarė: „Broli, Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau apsireiškė kelyje, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios“. Jis atgavo regėjimą ir priėmė krikštą. Paskui užvalgęs įgijo jėgų.

Pabuvęs kelias dienas su Damasko mokiniais, Saulius beregint ėmė skelbti sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus.

 

Atliepiamoji psalmė (Ps 116, 1. 2)

P. – Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją.

A r b a: Aleliuja.

Garbinkit Viešpatį, visos tautos,

šlovinkite jį, visos šalys! – P.

Jo gailestingumas tikrai begalinis,

savo pažadams jis ištikimas per amžius. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 6, 56)
P. Aleliuja. – Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują,
tas pasilieka manyje, ir aš jame, – sako Viešpats. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 6, 52–59)

Žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“
O Jėzus jiems kalbėjo:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.
Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, o aš jame.
Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“.
Visa tai jis paskelbė, mokydamas Kafarnaumo sinagogoje.