Kaip žydai praeityje, taip ir mes šiandien klausiame savęs: kaip Jis gali duoti mums valgyti savo kūną? Ir vis dar negalime paaiškinti Jo buvimo paslapties. Tačiau tikime ir liudijame tiesą, kad Kristus po duonos ir vyno pavidalais tikrai yra.

Apmąstymą parašė br. Tomasz Pawlik OFM Conv.

III Velykų savaitė (ABC/KV)

Šeštadienis

Pirmasis skaitinys (Apd 9, 31–42)

    Bažnyčia visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe. Ji tvarkėsi ir veikė su Viešpaties baime ir vis augo, Šventosios Dvasios globojama.

    Petras, keliaudamas po visą šalį, apsilankė pas šventuosius, gyvenančius Lidoje. Ten jis užtiko žmogų, vardu Enėją, kuris paralyžuotas jau aštuoneri metai gulėjo patale. Petras jam tarė: „Enėjau, teišgydo tave Jėzus Kristus. Kelkis ir užklok savo guolį!“ Šis akimoju atsikėlė. Visi Lidos miesto ir Sarono lygumos gyventojai pamatė jį ir atsivertė į Viešpatį.

    Jopėje buvo viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Dorkadė (Gazelė). Ji buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis. Tomis dienomis ji susirgo ir numirė. Ją nuprausė ir pašarvojo aukštutiniame kambaryje. Kadangi Lida netoli Jopės, mokiniai išgirdę ten esant Petrą, pasiuntė pas jį du vyrus su prašymu: „Ateik pas mus nedelsdamas!“

    Petras tuojau iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, jį nuvedė į aukštutinį kambarį. Tenai jį apspito našlės, verkdamos ir rodydamos jam marškinius ir viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama jų tarpe, buvo joms pasiuvusi Dorkadė. Petras liepė visiems išeiti ir atsiklaupęs ėmė melstis. Paskui, atsisukęs į lavoną tarė: „Tabita, kelkis!“ Ši atmerkė akis ir, išvydusi Petrą, atsisėdo. Petras ištiesė jai ranką ir ją prikėlė. Tada, pašaukęs vidun šventuosius ir našles, parodė jiems ją gyvą.

    Žinia apie įvykį pasklido visoje Judėjoje, ir daugybė žmonių įtikėjo Viešpatį.

Atliepiamoji psalmė (Ps 115, 12–13. 14–15. 16–17)

P. – Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu už visa gera, ką man padarė?

A r b a: Aleliuja.

Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu

už visa gera, ką man padarė?

Išganymo taurę pakelsiu,

Viešpaties vardą kartosiu. – P.

Aš jam pažadus atitesėsiu

prieš visą jo tautą.

Viešpaties akyse didžiai brangūs

mirštantys jo teisieji. – P.

Viešpatie, aš tavo tarnas,

tavo tarnas – sūnus tavosios tarnaitės.

Tu mano pančius sutraukei.

Tau padėkos auką aukosiu,

šauksiuos Viešpaties vardo. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 6, 63. 68)

P. Aleliuja. – Viešpatie, tavo žodžiai yra dvasia ir gyvenimas. Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 6, 60–69)

    Daugelis Jėzaus mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“

    Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: “ Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki“.

    Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netikės, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakau: niekas neateis pas mane, jeigu jam nebus duota Tėvo“.

    Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo. Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“

    Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pamatėme, kad tu – Dievo Šventasis“.