Taigi atiduokite Cezariui, kas priklauso Cezariui, ir Dievui, kas priklauso Dievui – kas priklauso Cezariui, išskyrus monetą su jo atvaizdu? Visos pareigos, kurias pilietis turi valstybei, pareigos, kurias darbuotojas turi darbdaviui, mokinys – mokyklai ir t. t. O kas mumyse priklauso Dievui? Atiduokite savo sielas, Dievui dar priklauso šlovinimas, malda. Grąžinti Dievui tai, kas Jam priklauso, galima būnant atviriems Jo malonei. Jis siunčia mums savo žodį, pasisotinkite šia malone nuo pat aušros, kad galėtumėte džiaugtis ir džiūgauti.

Apmąstymą parašė br. Michał Sabatowski OFM Conv.

Pirmasis skaitinys (2 Pt 3, 12–15a. 17–18)

    Mylimieji!
    Laukite ir ilgėkitės Dievo dienos atėjimo, kai dangūs suirs liepsnose ir elementai sutirps iš karščio! Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisybė.
    Todėl, mylimieji, šito belaukdami, stenkitės tapti jo akivaizdoje nesutepti, nepeiktini ir taikingi. Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu.
    Jūs, broliai, iš anksto tai žinodami, saugokitės, kad, nedorėlių paklydimo traukiami, neiškryptumėte iš savo stiprybės. Todėl aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu. Jam šlovė dabar ir amžinybės dienai! Amen.

Atliepiamoji psalmė (Ps 89, 2–4. 10. 14. 16)

P.  – Tu, Viešpatie, iš kartos į kartą buvai mums globėjas.

Kai žemė, kalnai ir pasaulis negimę dar buvo,
tu, Dieve, nuo amžių buvai ir būsi per amžius.  – P.Žmonėms tu liepi sugrįžti į dulkes. „Grįžkit, žmonijos vaikai“, tu byloji.
Juk tavo akivaizdoj tūkstantis metų –
kaip diena vakarykštė, praėjus,
kaip nakties prabėgęs ketvirtis.  – P.

Septynias dešimtis metų gyvenam,
o jei tvirtesni – tai aštuonias.
Bet jų dauguma – tik vargas ir skurdas,
prabėga jie greit, ir turim išskristi.  – P.

Mus atgaivinki savo malone,
ir šūkausim, džiūgausim per dienų dienas, kol gyvuosim.
Lai patiria tavo tarnai tavųjų darbų didingumą,
tavąją garbę – jų sūnūs.  – P.

Posmelis prieš Evangeliją (plg. Ef 1, 17–18)

P. Aleliuja.  – Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas teapšviečia mūsų dvasios akis,
                      kad mes pažintume, kokia yra viltis, į kurią mes esame pašaukti. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 12, 13–17)

    Pasiunčia pas Jėzų fariziejų ir erodininkų sugauti jo kalboje. Šitie atėję sako jam: „Mokytojau, žinome, jog esi tiesiakalbis ir niekam nepataikauji. Tu neatsižvelgi į asmenis, bet mokai Dievo kelio, kaip reikalauja teisybė. Valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne? Mokėti ar nemokėti?“
    Matydamas jų veidmainystę, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles? Atneškite man pažiūrėti denarą“. Jie padavė. Jis ir klausia: „Kieno čia atvaizdas ir įrašas?“
    Jie atsakė: „Ciesoriaus“.
    Tuomet Jėzus jiems tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Ir jie be galo juo stebėjosi.