Atrodo visiškai logiška, kad tikintis žmogus (bent taip apie save galvojantis) meldžiasi. Bet kada ir kiek privalo; ar visada, kiekvienoje situacijoje? O gal mūsų tikėjimą apibrėžia mūsų elgesys, kai susiduriame su pavojumi ar sunkumais, kai staigiai pasikeičia planai? Ar tada nepasiduodame pykčiui, gailesčiui, kaltinimams, panikai? Kaip Hiskijas turėtume paimti neramumo priežastį ir nunešti ją pas Viešpatį ir su Juo pirma apie tai paklabėti.

Apmąstymą parašė br. Patefonas OFM Conv.