Pasak seną anegdotą kvailas ūkininkas taip uoliai meldėsi gausių derlių, kad pamiršo pasėti grūdų. Vieni juokasi, kiti ne, tačiau svarbiausia suprasti, jog neretai kiekvienas mūsų nori surinti derliaus, nors nebuvo įmetęs ne vieno grūdo (2 Kor 9,6). Argi neprašome tikėjimo malonės tuo pačiu neklausydami Dievo Žodžio? Arba ar nemaldaujame atsivertimo nesutikdami, kad Dievas ką nors pakeistų mūsų gyvenime? Ar ne meldziame kitų intencijomis teigdami, jog patys geriausiai žinome ką daryti ir kaip?

Apmąstymą parašė br. Piotr OFM Conv.