Šiandien girdime, kad Jėzus visą naktį prelaido maldoje į Dangiškąjį Tėvą. Nuo ryto pilnas jėgų ir tvirtumo išsirinko dvyliką apaštalų, lyg skaitytų iš paruošto sąrašo, po to mokė mokinius, gydė žmones, o jie dar stengėsi Jį paliesti, „nes iš Jo ėjo galia”. Tai viską Viešpats darė, nes yra Dievas. O meldėsi, t.y. kalba su Tėvu, nes Jį myli, kaip mylintis vyras kasdien kartoja savo žmonai: „Myliu Tave!”, kaip mama ar tėtis niekieno neverčiamas rūpinasi savo vaikais, kaip kunigas eina laikyti sakramentus, kaip vienuoliui negaila laiko sustoti prieš Švenčiausiojo.
Vis dėl to, malda yra reikalinga mums, ir tai iš visos širdies, nes mes ne Dievai.