Žmogus, nesiklausantis sąžinės balso, greitai įsipainioja į nuodėmių pinkles. Pradžioje pasirenka malonius ir patogius dalykus, nepastebimai tie blogi darbai jo akyse tampa gerais, o galu gale, net jeigu nori  pasielgti kitaip,  nebegali pats spręsti ir privalo „šokti kaip jam piktasis groja”. Atsisakęs bent vienos vertybės, arba išteisinęs nuodėmę, žmogus griauna visą gėrio hierarchiją, kilmingo šventumą ir grožio pastovumą. Ne visi eina Erodo keliu – Jonas Krikštytojas ištvermingai stovėjo tiesoje ir neišsižadėjo teisingumo, net aukodamas savo gyvybę. Todėl sąžinė jo negraužė, o Dievas Jį pagyrė vadindamas „didžiausiu gimusiųjų iš moters”.