Karaliaus valdininkas, tikėdamas stebuklo, skubėjo pas Jėzų dėl sergančio sūnaus, kurio liga buvo rimta, ir visi žinomi gydymo būdai jos nepašalino. Antrą žingsnį link tikro tikėjimo tėvas turėjo padaryti pasitikėdamas Viešpaties žodžiu skelbiančiu, jog jo „sūnus gyvas“, nors niekaip negalėjo šito patvirtinti. Naktį, vienatvėje, kai tėvo galvoje kildavo daug minčių apie vaiką bei širdyje maišėsi ankstesnis nerimas dėl sveikatos ir džiaugsmas dėl nepatvirtinto išgydymo, tikėjimo tvirtumas turėjo nugalėti abejonių antplūdį. Išbandytas tikėjimas išdygo jo sieloje tik kitą dieną, kai valdininką pasitiko jo tarnai su gera žinia apie vaiko sveikatą, bei sužydėjo visų jo namiškių sielose tėvo liudijimo dėka.