Žmogus kartais taip stipriai supyksta ir užsiplieskia, kad sprogsta ir išsilieja ant kito, o paskui, viduje išdegęs, ilgą laiką nebendrauja su tuo, kurį mano esą kaltininku. Kartais kažkas taip patraukia visą žmogaus dėmesį, kad užsidegęs ir atsidavęs šiam dalykui pamiršta visą pasaulį. Nebukadnecaro keršto liepsnos ir pykčio ugnis buvo mažesnės už Šadracho, Mešacho ir Abed-Nego tikėjimo liepsnas ir pasitikėjimo ugnį, todėl ir karalius privalėjo užgesinti savo emocijas bei pripažinti Dievo egzistavimą ir Jo valdžią žmonių istorijoje.
O dėl ko aš degu? Ar apskritai degu?