Visą žiemą avys, gyvenančios avidėje, laukia to laiko, kai ateis jų ganytojas ir išgins jas į žaliuojančias ganyklas, nuves prie tyro vandens šaltinio, kur vėl galės kvėpuoti grynu oru. Nors joms nusibodo šienas ir prastas vanduo, nors vietos mažoka ir tvanku, neklauso ir neina su nepažįstamu, kuris neateina per vartus ir šaukia nepažįstamu balsu eiti neįprastai –  ne pro vartus. Mums reikia pasimokyti sulaukti Dievo balso ir Jo valios nurodymų, o ne skubėti prie visų naujovių, net tada, jei taip vadinami autoritetai siūlo kelią trumpesnį, lengvesnį ar pro „gyvenimo skyles“.