Deja, į žmogaus prigimtį labai giliai įsiskverbė noras puikuotis, o troškimas valdyti kitus pasiekė tokį lygį, kad išdrįstama atimti gyvybę. Žudynės turi daug įvairiausių priežasčių, bet visos turi vieną bendrą – žmogus žmogų laiko priešu, kuriam „reikia“ atkeršyti, parodyti jo vietą, pamokyti, parodyti kas yra viršesnis… Kartais, o gal net dažniausiai, tas noras nužudyti fiziškai yra keičiamas į ilgą, su premeditacija suplanuotą, apgalvotą ir daug kartų kartojamą žudymą žodžiu, pažeminimu, garbės atėmimu, fronto kūrimu ir bendrininkų paieška, arba bent iš tolo, niekam nežinant, savo mintyse,  paniekinimu. Visą šią dvasios ligą Dievas greitai diagnozuoja prie savo altoriaus ir paskiria vaistų – pamatyti ne priešą, bet brolį, kurio Tėvu yra tas pats, kai ir mano Dievas. Lieka tada kuo greičiau susitaikyti su broliu, kurio pirmas privalau atsiprašyti, bei teikti Viešpačiui tyros širdies maldą.

Skaitiniai

2 Kor 3, 15–4, 1. 3–6: 
Ps 85, 9ab–10. 11–12. 13–14.
† Mt 5, 20–26: