Tai, kas būtina
Apaštalai nusprendžia ne savo nuožiūra, bet įkvėpti Šventosios Dvasios imtis tik to, kas būtina, kad nuramintų nesutarimą ir ginčą Antiochioje, o visa kita palieka naujoms bendruomenėms, tikriausiai tikėdami, kad Šventoji Dvasia, kaip juos patikino Jėzus, jas visko išmokys.
Krikščionys atsimena tai, „kas būtina”, o visame kitame leidžia būti Šventosios Dvasios įkvėpimams pagautas, nes krikščionybė yra ne taisyklių rinkinys, bet atvirumas Šventajai Dvasiai ir jos šventai veiklai.