Tu lauki šios vienos akimirkos, tavo širdis daužosi kaip pašėlusi… – dainavo Seweryn Krajewski, žinoma, apie meilę. Kokių akimirkų mes laukiame – tų džiaugsmingų ir malonių; kažkas malonaus turi atsirasti mūsų gyvenime arba kažkas varginančio turi išnykti, ir labai gerai žinome, kas tai yra. Jei taip neatsitinka, mes kenčiame, dažniausiai vieni, nes kiti negali mūsų suprasti, net jei ir norėtų. Atrodo, kad pasaulis gyvena toliau – su savo džiaugsmais, tarsi mūsų nepastebėtų, tarsi sąmoningai mūsų įgnoruotų. Ir vis dėlto mes tikėjomės…

Tačiau vienas yra patikimas ir nuolat esantis šalia mūsų – Viešpats Jėzus Kristus, šiandien priminantis, jog viskas šiame pasaulyje tai akimirka, o kas joms būdinga, yra trupalaikės ir greit praeina, net jei viskas aplinkui rodytų priešingai.

Apmąstymą parašė br. Michał Nowak OFM Conv.

Skaitiniai KV (280)