Šventasis Paulius efeziečiams aiškina, kad Dievas, prikeldamas savo Sūnų iš numirusių, priminė visiems kūriniams (regimiems ir neregimiems), kas jiems vadovauja; šis galios, galybės ir jėgos apreiškimas buvo susijęs su gyvybės dovanojimu, o ne su sunaikinimu (sunaikino tik mirtį ir nuodėmę). Žinoma, nė vienas iš mūsų, žmonių (ne tik skaitytojai, bet ir apskritai visi mes), tiesiogiai nematė prisikėlimo, todėl mes galime jį patirti tikėjimu – galime pripažinti, kad tiesa, jog Dievas prikėlė mirusį Sūnų. Ir taip tikėdami pripažįsti kad Dievo veikimas neturi ribų ir tavo istorijoje, tavo gyvenime; o netikėdami pripažįsti, kad yra kažkokios kitos jėgos, kurios sprendžia apie mus (juk aiškiai matome, kad nedaug kas mūsų ar mūsų artimųjų gyvenime tiesiogiai priklauso nuo mūsų pačių), ir kad jų rankose esame kaip spalio lapai, bejėgiai prieš rudens vėją.

Apmąstymą parašė br. Mateusz Stachowski OFM Conv.

Skaitiniai

Pirmasis skaitinys (Ef 1, 15–23)

    Broliai!
Išgirdęs apie jūsų tikėjimą Viešpačiu Jėzumi ir apie jūsų meilę visiems šventiesiems, aš nesiliauju dėkojęs už jus, prisimindamas jus ir melsdamasis, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbingiausias Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pilnai pažinti; kad apšviestų jūsų dvasios akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, koks jo šventųjų garbingo paveldėjimo turtas ir kokia nepalyginama jo galybės didybė mums, tikintiesiems, veikiant jo neribotai jėgai.
Ja jis prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame, ir visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visame pripildo.

Atliepiamoji psalmė (Ps 8, 2–3a. 4–7)

P.  Tavo Sūnus viešpatauja tavo rankų sukurtajam pasauliui.

• Viešpatie, mūsų Valdove,
• koks įstabus tavo vardas pasauly!
• Tavo šlovė pranoksta žvaigždėtąjį skliautą;
• • ją skelbia lūpos vaikučių, mažutėlaičių. –

  P.

Kai pasižiūrim į tavo dangų, tavo rankų sukurtą,
į mėnulį, žvaigždes, tvariai padarytas,
tariam: „Kas gi žmogus, kad tu jį dar atmintum,
kas tas Adomo sūnus, kad jį belankytum?! – P.

Jį padarei ne ką menkesnį už angelus,
garbe ir grožiu jį vainikuoji.
Jis viešpatauja tavo rankų sukurtajam pasauliui.
Jam po kojų tu visa paklojai“. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 15, 26b. 27a)

P.  Aleliuja. – Tiesos Dvasia toliau liudys apie mane, – sako Viešpats, – ir jūs liudysite. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 12, 8–12)

    Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Aš jums sakau: kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir Žmogaus Sūnus išpažins Dievo angelų akivaizdoje. O kas manęs išsigins žmonių akivaizdoje, to bus išsiginta Dievo angelų akivaizdoje.
Kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam nebus atleista. Kai jie ves jus į sinagogas pas viršininkus ar vyresnybes, nesirūpinkite, kaip ginsitės ar ką atsakinėsite, nes Šventoji Dvasia tada jus pamokys, ką kalbėti“.