Šventas, Šventas, Šventas…
…yra Viešpats, Galybių Dievas, visiškai negobšus ir nešykštus, bet atviras ir dosnus visiems savo kūriniams, ypač žmonėms sukurtiems pagal savo paveikslą. Nieko Jam nestokoja, nes Pats yra visko Šaltinis, todėl ir noriai dalinasi, aukojasi ir apdovanoja rodydamas tobulą meilę ir rūpestį žmonėms bei nuolat kviečia juos panašiai elgtis, dalintis, aukotis, mylėti.
Kai kuriems pavyko taip supanašėti, kad Šventosios Dvasios vedama Bažnyčia paskalbė juos šventaisiais. Tačiau šalia tų milžiniškų pulkų iš vardo žinomų šventųjų ir palaimintųjų (popiežių, vyskupų, kunigų, vienuolių, kankinių, mergelių, išpažinėjų, misionierių, pasauliečių) yra, atrodo dar didesnė, mums gyvenantiems žemėje nežinoma, minia tikinčiųjų, kurie bendraudarbiaujami su Dievo malone pasiekė Dangaus laimę ir amžiną su Viešpačiu draugystę.
Jų visų pavyzdys įrodynėja, kad Jėzaus paliktos palaiminimo kelio rodyklės, tikrai veda į Dangų pas Šventąjį.
VISI ŠVENTIEJI (S)
Pirmasis skaitinys (Apr 7, 2–4. 9–14)
Aš, Jonas, išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį Gyvojo Dievo antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai: „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!“ Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių: šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų giminių.
Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Šlovė už išgelbėjimą mūsų Dievui, sėdinčiam soste, ir Avinėliui!“
Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: „Amen! Palaima, ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“
Tuomet vienas iš vyresniųjų ėmė man kalbėti: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, kurie apsivilkę baltais apsiaustais?“
Aš jam atsakiau: „Mano viešpatie, tu žinai“.
Jis man tarė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio kraujyje“.
Atliepiamoji psalmė (Ps 23, 1–6)
P. Šitokie žmonės yra išsiilgę tavo, Viešpatie, veido.
-
- Viešpaties žemė – ir kas tik ant žemės,
-
- visas pasaulis ir kas jame gyva.
-
- Juk tai jis jį virš jūrų pastatė,
-
- virš upių tvirtą sukūrė. –
P.
Kas įžengs į Viešpaties būstą?
Kas drįs jo šventykloj pabūti?
Žmogus, kurio rankos nekaltos,
kuris turi sąžinę gryną. – P.
Viešpats šitokį laimins,
Gelbėtojas Dievas atlygins.
Šitokie žmonės – tikri jo gerbėjai,
jie išsiilgę Viešpaties veido. – P.
Antrasis skaitinys (1 Jn 3, 1–3)
Mylimieji!
Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir jo nepažino.
Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.
Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus.
Posmelis prieš evangeliją (Mt 11, 28)
P. Aleliuja. – Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti:
aš jus atgaivinsiu,– sako Viešpats. – P. Aleliuja.
Evangelija (Mt 5, 1–12a)
Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Jėzus prabilęs mokė:
„Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“.