Blogas tampa geru

Posted by in apmąstymas

Žodžiai, kuriais šeimininkas giria savo turtą išeikvojusį prievaizdį, skamba keistai; dar labiau nesuprantama logika, kai prievaizdis paperka skolininkus šeimininko turtu, kad šie priimtų jį savo turto valdytoju. Tačiau jei pagalvojame, kad šeimininkas tai Dievas, Kūrėjas, malonių Teikėjas ir Išganytojas, o tarnas – tai kiekvienas iš mūsų, akivaizdu, kad Viešpats nesidžiaugia, kai švaistome Jo dovanas, talentus, laiką pramogoms ar malonumams, bei džiaugiasi, kai naudojame Jo dovanas kitų labui. Taip pat ir žmonės, kuriuos nuskriaudėme, patyrę mūsų gerumą, nebenori prisiminti blogų dalykų, bet pradeda mumis pasitikėti.

Skaitiniai

XXXI eilinė savaitė
Penktadienis
 


Pirmasis skaitinys (Fil 3, 17–4, 1)

    Broliai, visi būkite mano sekėjai ir žiūrėkite į tuos, kurie elgiasi pagal mūsų pavyzdį. Daugelis,– apie juos aš ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar su ašaromis kalbu,– elgiasi, kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus.
Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia.
Taigi, mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano vainike,– tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji!

Atliepiamoji psalmė (Ps 121, 1–5)

P.  Į Viešpaties būstą džiaugsmingai keliaujam.

    • Džiaugiuosi, išgirdęs, kas man pasakyta:
    • „Į Viešpaties būstą keliaujam!“
    • Štai mūsų koja jau stovi
      • tavo, Jeruzale, vartuos. –

     P.

Jeruzale, mieste puikusis,
tvirtai pastatytas, tarsi nulietas!
Čionai plaukia žmonės, Viešpaties žmonės. – P.

Juk priedermė Izraeliui Viešpatį šlovint.
Teisėjams krasės čia stovi,
čia – sostai Dovydo ainiams. – P.

Posmelis prieš evangeliją (1 Jn 2, 5)

P.  Aleliuja. – Kas laikosi Kristaus žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą.– P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 16, 1–8)

    Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą, eikvojąs jo turtą.
Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė: ‘Ką aš girdžiu apie tave šnekant? Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu’.
O tasai tarė sau: ‘Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos’.
Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: ‘Kiek tu skolingas mano šeimininkui?’ Šis atsakė: ‘Šimtą statinių aliejaus’. Tada jis tarė: ‘Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt’. Paskui klausė kitą: ‘O kiek tu skolingas?’ Anas atsakė: ‘Šimtą saikų kviečių’. Jis tarė: ‘Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt’.
Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save, negu šviesos vaikai“.