Ir jei nebūtų prisikėlimo… tada mes tikriausiai šiek tiek kitaip išgyventume laidotuves – nes atsisveikinimas būtų „amen”, amžinai, nes viskas baigta, žmogaus nebėra, jo nebėra, niekas jo daugiau niekada nepamatys, niekas jo nesutiks, jis nuėjo į žemę, į žemę amžiams, kirminai jį suėda, ir viskas.

Ir jei nebūtų prisikėlimo… tada turėtume gyventi kitaip, nes po to nieko neliks, turime gauti kuo daugiau, sugrėbti kuo daugiau, kuo geriau, kuo greičiau, jau dabar.

Šiandienos skaitiniai rodo, kodėl mes gyvename ir mirštame kitaip – su viltimi, su ramybe, su keista ramybe, nes mumyse pasėtas tikėjimas prisikėlimu; tegul jis auga ir gausiai duoda vaisių.

Apmąstymą parašė br. Tomasz Szymczak OFM Conv.

 

Skaitiniai

XXXII eilinis sekmadienis (C)

---

Pirmasis skaitinys (2 Mak 7, 1–2. 9–14)

    Nutiko, kad buvo suimta septyni broliai su jų motina. Karalius (Antiochas), norėdamas juos priversti, nepaisant Dievo įstatymo, valgyti kiaulės mėsą, įsakė juos plakti diržais bei rimbais.
Bet vienas iš jų, prabilęs pirmuoju, pasakė: „Ko tu iš mūsų nori išklausti ir ką sužinoti? Mes pasiryžę verčiau numirti, nekaip tėvų įstatymus peržengti!“
Antrasis merdėdamas pratarė: „Niekingas žmogau, tu atimi mums dabartinį gyvenimą; tačiau pasaulio Karalius mus, mirusius dėl jo įstatymų, prikels amžinajam gyvenimui“.
Po to kankino trečiąjį. Tasai pareikalavus tuojau iškišo liežuvį ir drąsiai ištiesė rankas. Pirma jis ramiai pareiškė: „Esu tai gavęs iš dangaus ir Dievo įstatymų dėlėi to aš nesigailiu. Iš jo viliuosi tatai atgausiąs!“ Netgi karalius ir jo artimieji stebėjosi drąsa jaunuolio, kuriam kentėjimai nieko nereiškė.
Šiam mirus, panašiai kankino bei vargino ketvirtąjį. Būdamas jau prie mirties, jis tarė: „Dievas mums įkvėpė viltį, kad būsime jo atgaivinti. Mielai to ir laukiame, mirdami nuo žmonių rankos. O tau gi nebus prisikėlimo gyventi“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 16, 1. 5 – 6. 8. 15)

P.  Viešpatie, vos rytą pabusiu – tave išvydęs, gėrėsiuos.

• Paklausyk, Viešpatie, teisiojo skundo,

 

• atsižvelk, kaip tave aš maldauju.

 

• Tegu tavo ausys maldą išgirsta,

 

• iš mano neklastingųjų lūpų. –

 P

• .

Tegu tavo takais mano kojos žingsniuoja,
kad nesuklupčiau.
Šaukiuosi tavęs, išklausyk mane, Dieve!
Atkreipk į mane savo ausį, išgirsk mano žodį. – P.

Tu saugok mane kaip akies lėlytę,
po savo sparnais stropiai slėpki.
O ašai, gyvendamas teisiai, tavo veidą regėsiu,
vos rytą pabusiu – tave išvydęs, gėrėsiuos. – P.

Antrasis skaitinys (2 Tes 2, 16–3, 5)

Broliai!
Pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir mūsų Dievas Tėvas, kuris pamilo mus ir maloningai suteikė mums amžinos paguodos ir geros vilties, tesuramina jūsų širdis ir tesustiprina kiekvienam geram darbui ir žodžiui.
Pagaliau, broliai, melskitės už mus, kad Viešpaties žodis skintųsi kelią ir būtų gerbiamas, kaip ir pas jus, o mes būtume išgelbėti nuo iškrypusių ir blogų žmonių, nes ne visi turi tikėjimą. Viešpats ištikimas. Jis sustiprins jus ir apsaugos nuo pikto. Mes pasitikime jumis Viešpatyje, kad vykdote ir vykdysite, ką jums įsakome. Viešpats telenkia jūsų širdis į Dievo meilę ir Kristaus kantrybę.

Posmelis prieš evangeliją (Apr 1, 5–6)

P.  Aleliuja. – Jėzus Kristus yra pirmutinis prisikėlęs iš numirusių;
jam šlovė ir galybė per amžių amžius! – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 20, 27–38)

    Pas Jėzų atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą,

[ir paklausė: „Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: ‘Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių’. Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“]

Jėzus jiems atsakė:
„Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės, taip pat ir mirti jie negalės, nes bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai, būdami prisikėlimo vaikai.
O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“.