Paaukojimas
Teko girdėti, net tarp tikinčiųjų (?), kad jaunas žmogus įstojęs į vienuolyją atsisako gyvenimo dėl Dievo, arba kad vaikinas ir mergina – mylintys vienas kitą ir gyvenantys skaiščiai atsisako savo „teisės” dėl Dievo, arba vengiantis kivirčų, ginčų dėl smulknėmos nusileisdamas pikčiai šaukiančiam praranda savo orumą. Skamba tai, jog žmogus sprendžiantis gyventi pagal Dievo įsakymus, Jo Evangeliją yra nuskriautas, vargšas ir liūdnas, nes nuolat privalo kažką prarasti, atsisakyti, paaukoti…
Tačiau paaukoti Dievui nereiška nebeturėti kažko, stokoti, vergauti bet atiduoti Viešpačiui tai, ką gavo ir leisti Jam disponuoti, šiek tiek išmintingiau negu sugebėtų bet koks žmogus, o tuo pačiu tapti „palaimintu / laimingu”- pamokančio, paguodžiančio, stiprinančio Dievo žodžio pripildytu.
Marija paaukodama savo gyvenimą, jėgas, laiką tarnystei Aukščiausiajam amžiams žmonių yra vadima „palaiminta” bei danguje angelų sveikinama „Karaliene”.
Zch 2, 14–17: Linksma būk, Siono dukra: štai aš ateisiu
Lk 1, 46–47. 48–49. 50–51. 52–53. 54–55. P.: Tu laiminga, Mergele Marija, nešiojusi amžinojo Tėvo Sūnų.
† Mt 12, 46–50: Ištiesęs ranką į mokinius, tarė: „Štai mano motina ir mano broliai!“
ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS PAAUKOJIMAS
Pirmasis skaitinys (Zch 2, 14–17)
Džiūgauk, linksma būk, Siono dukra: štai aš ateisiu ir apsigyvensiu tavo viduje, – Viešpaties žodis. Daugel tautų tą dieną dėsis prie Viešpaties, ir bus manoji tauta. Aš apsigyvensiu tavo viduje. Tada tu suprasi, kad mane kareivijų Viešpats pas tave siuntė.
Ir Viešpats paims nuosavybėn Judą, kaip savo dalį šventojoje žemėje. Jis vėl išsirinks sau Jeruzalę. Tegul nutyla visas pasaulis prieš Viešpaties veidą: jisai pakyla iš savo šventojo būsto.
Atliepiamoji psalmė (Lk 1, 46–55)
P. Tu laiminga, Mergele Marija, nešiojusi amžinojo Tėvo Sūnų.
Mano siela šlovina Viešpatį,
mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju. – P.Nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę.
Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,
nes didžių dalykų padarė man Visagalis,
ir šventas yra jo vardas! – P.Jis maloningas iš kartos į kartą
tiems, kurie jo klauso.
Jis parodo savo rankos galybę
ir išsklaido išdidžios širdies žmones. – P.Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius.
Alkstančius gėrybėmis apdovanoja,
turtuolius tuščiomis paleidžia.– P.Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui,
kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams –
Abraomui ir jo palikuonims per amžius“. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Jn 13, 34)
P. Aleliuja. – Palaiminti, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi. – P. Aleliuja.
Evangelija (Mt 12, 46–50)
Jėzui dar tebekalbant minioms, štai jo motina ir broliai stovėjo lauke ir norėjo su juo pasimatyti. Tuomet kažkas jam pranešė: „Štai tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavim pasikalbėti“.
Jis atsakė pranešusiam: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai?“
Ir, ištiesęs ranką į mokinius, tarė: „Štai mano motina ir mano broliai! Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“.