Žyd 4, 1–5. 11: Stenkitės įžengti į aną poilsį

Ps 78, 3. 4bc. 6c–7. 8. P.: Neužmirškite Dievo stebuklų.

† Mk 2, 1–12: Žmogaus Sūnų turi galią atleisti žemėje nuodėmes

Pirmasis skaitinys (Žyd 4, 1–5. 11)

     Broliai!
Dar tebegalioja pažadas leisti eiti į Dievo poilsio buveinę. Todėl nesnauskime, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų praradęs tą progą. Mes, kaip ir jie, esame gavę gerąją naujieną. Vis dėlto, išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes jie tikėjimu nesijungė su kitais, kurie buvo girdėję.
O mes, įtikėjusieji, einame į poilsio buveinę, kaip jo pasakyta: „Todėl aš užsirūstinęs prisiekiau: ‘Jie neįžengs į mano poilsio buveinę’“. Nors Dievo darbai buvo užbaigti nuo pasaulio sutvėrimo, tačiau jis vienoje vietoje yra išsireiškęs apie septintąją dieną: „Septintąją dieną Dievas ilsėjosi po visų savo darbų“. Ir vėl anoje vietoje: „Jie neįžengs į mano poilsio buveinę“.
Tad stenkimės įžengti į aną poilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas neklusniųjų pavyzdžiu.

Atliepiamoji psalmė (Ps 77, 3–4. 6–8)

P. Neužmirškite Dievo stebuklų.

Ką žinom, ką esam girdėję,
ką mūsų protėviai apsakinėjo,
bylosim kartoms būsimosioms, –
koks Viešpats šlovingas, galingas. – P.Kad jie iškilmingai vaikams savo bylotų,
lieptų vien tik Dievu pasitikėti,
Neužmiršti Dievo stebuklų,
įsakų jojo laikytis. – P.

Kad jie kartais netaptų,
kaip jūsų tėvai, karta kietasprandė, maištinga,
karta, turėjusi širdį nesąžiningą,
neištikima buvusi Dievui. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 7, 16)

P. Aleliuja. – Didis pranašas atsirado tarp mūsų.
Dievas aplankė savo tautą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 2, 1–12)

     Kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose ir taip gausiai susirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį.
Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“
Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“
Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotajam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’? Bet kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“
Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę“.