Tikriausiai kiekvienas žmogus kovoja su kažkuo, kas jam trukdo, apsunkina jo gyvenimą arba tiesiog yra jo nuodėmės priežastis. Įsivaizduoju, kad dėl šio pasipriešinimo silpnumui mums tikriausiai sekasi skirtingai, kartais geriau, o kartais blogiau. Visa gudrybė – rasti savyje pakankamai motyvacijos, atkaklumo, valios, noro, užsispyrimo, ištvermės ir nuoseklumo, kad galėtume sau leisti priešintis nuodėmei iki kraujo. Sėkmės!

Apmąstymą parašė br. Tomasz Pawlik OFM Conv.

Skaitiniai E1 (51)

Pirmasis skaitinys (Žyd 12, 4–7. 11–15)

    Broliai!
Jums dar neteko priešintis iki kraujų, besigrumiant su nuodėme. Nejaugi būsite užmiršę paguodos žodžius, kurie pasakyti jums kaip sūnums:
„Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties drausmės ir nenusimink, jo baramas: nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia“.
Jums reikia pakentėti dėl drausmės. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?
Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams. Todėl „pakelkite nuleistas rankas, ištieskite pasilpusius kelius“ ir „vaikščiokite, palikdami tiesius pėdsakus“, kad, kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų.
Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties. Žiūrėkite, kad kas nors nepražiopsotų Dievo malonės, kad kokia karti, žalinga šaknis neišleistų daigų ir daugelis ja nesusiterštų.

Atliepiamoji psalmė (Ps 102, 1–2. 13–14. 17–18)

P.  Viešpats amžinai gailestingas tiems, kurie jo šventai bijo.

Tegu mano siela Viešpatį šlovina,
ir visa, kas yra manyje, tegarbina jo šventąjį vardą!
Lai mano siela Viešpatį šlovina,
lai neužmiršta, kiek jis man gero padarė. – P.Kaip tėvas gailisi vaiko,
taip gailisi Viešpats ištikimųjų.
Jis gi supranta, iš ko mes padaryti:
žino, kad esam iš dulkių… – P.

Bet Viešpats amžinai gailestingas
tiems, kurie jo šventai bijo.
Ainių ainiams jis geras –
tiems, kur jo sandoros laikos. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 10, 27)

P.  Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso, – sako Viešpats; –
aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 6, 1–6)

    Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šeštadieniui, jis pradėjo mokyti sinagogoje.
Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo.
O Jėzus jiems tarė: „Tik savo tėviškėje, tarp savo giminių ir savo namuose, taip negerbiamas pranašas“.
Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.