Žmonės turintys rimtą problemą, sprendimo ieškos nepaisant kainos ir pasiaukojimo bei neleis lengvai atsitraukti nuo savo planų, nes jiems tai toks svarbus reikalas kaip klausimas būti ar nebūti. Tačiau jie nėra agresyvūs, jie nereikalauja, bet prašo, ir tai daro su visu jiems prieinamu nuolankumu. Kaip tokių žmonių akivaizdoje Dievo širdis gali likti uždara? Kaip tas, kuris gali padaryti viską, gali nusigręžti nuo jų? Kaip Viešpats, kuris visa savo dieviškąja esybe myli savo kūrinį, gali likti nejautrus? Jo akivaizdus abejingumas tik dar labiau sustiprina jų meilę, jautrumą ir troškimus, padeda jiems dar geriau suprasti šią meilės priklausomybę.

Tu, geroji motina, įtikėjai… Tu supratai… Tu gavai…

Apmąstymą parašė br. Michał Nowak OFM Conv.

Skaitiniai

Pirmasis skaitinys (Pr 2, 18–25)

    Viešpats Dievas pasakė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam pagalbą, kuri jį atitiktų“.
Padaręs iš žemės visus lauko gyvulius ir padangių paukščius, Viešpats Dievas atvedė pas žmogų, kad pamatytų, kaip tas juos pavadins. Mat, kaip žmogus pavadino kiekvieną gyvą būtybę, toks ir yra jos vardas. Žmogus pavadino vardais visus gyvulius, padangių paukščius ir visus lauko žvėris. Tačiau atitinkančios žmogų pagalbos jis nesurado.
Tada Viešpats Dievas užleido žmogui alpimą miego ir, kai tas užmigo, išėmė vieną jo šonkaulį, o jo vietą mėsomis užpildė. Iš žmogaus paimtą šonkaulį Viešpats Dievas perdirbo į moterį ir atvedė ją pas žmogų.
Žmogus pasakė: „Štai pagaliau kaulai iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno. Ji žmona vadinsis, nes yra paimta iš žmogaus“.
Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir šliesis prie savo žmonos; juodu taps vienu kūnu.
Abu jie, vyras ir jo žmona, buvo nuogi, tačiau nesigėdijo vienas kito.

Atliepiamoji psalmė (Ps 127, 1–5)

P.  Laimingi visi, kurie Viešpaties bijo.

Laimingas esi, kad Dievo bijaisi,
kad laikais jo parodyto kelio!
Savo darbo vaisiais maitinsies,
būsi laimingas ir pertekęs visko. – P.Tavoji žmona – kaip vyno medis derlingas –
apie namų židinį suksis,
vaikai – kaip jaunos alyvų šakelės –
susės aplink stalą. – P.

Matai, koks laimingas tas vyras,
kuris Viešpaties bijo!
Telaimina Dievas tave nuo Siono,
kad visą gyvenimą tu Jeruzalę klestint regėtum. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jok 1, 21)

P.  Aleliuja. – Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 7, 24–30)

    Jėzus nukeliavo į Tyro ir Sidono sritis. Užėjęs į vienus namus, jis norėjo, kad niekas apie tai nežinotų, bet jam nepavyko to nuslėpti.
Išgirdo apie jį moteris, kurios duktė buvo apsėsta netyrosios dvasios, atėjo ir puolė jam po kojų. Moteris buvo graikė, kilimo sirofenikietė. Ji maldavo išvaryti iš jos dukrelės demoną.
Jėzus tarė jai: „Leisk pirmiau pasisotinti vaikams. Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“.
Tačiau moteris atsakė: „Taip, Viešpatie! Bet ir šunyčiai po stalu ėda vaikų trupinius“.
Tuomet jis tarė: „Dėl šitų žodžių eik namo, – demonas jau išėjęs iš tavo dukters“. Parėjusi namo, ji rado savo mergaitę gulinčią patale ir demoną pasišalinusį.