Atsakydamas į klausimą, Jėzus pabrėžė, kad negalime mylėti Dievo, pamiršdami mylėti savo artimą. Nors tai yra du įsakymai, jie taip glaudžiai tarpusavyje susiję, kad neįmanoma laikytis tik vieno iš jų, nesilaikant kito. Kaip žmogus, kuris išpažįsta, kad myli Viešpatį, yra tikintis, daug meldžiasi, dažnai lanko pamaldas, bet kitiems nuolat dovanoja tik šiurkščius žodžius ir piktus žvilgsnius, neturi tikro tikėjimo, taip ir žmogus, kuris atiduoda visas savo santaupas, nuolat savanoriauja, daug laiko skiria labdaringai veiklai ir kartu nepripažįsta Dievo kaip gerumo ir šventumo Šaltinio, Pilnatvės ir Esmės, neturi tikros, nesavanaudiškos meilės artimui.

Skaitiniai KV (165)

Pirmasis skaitinys (Oz 14, 2–10)

     Štai ką sako Viešpats:
„Atsiversk, Izraeli, į Viešpatį savo Dievą! Juk tu sužlugai per savo kaltybę. Pasiimkite žodžių ir, grįžę prie Viešpaties, taip jam kalbėkite: ‘Panaikink visą kaltę, kad gavę ką gera, už tai atsiteistume savo lūpų vaisiais! Asūras mūsų negelbės, daugiau ant žirgų nebejosime ir niekad nebesakysime savo rankų padarui: Mūsų Dieve! tik iš tavęs našlaitis susilauks gailestingumo’.
Aš trokštu pagydyti jų atkritimą, mylėti juos savaimingai! Juk mano rūstybė Izraeliui atslūgo. Aš būsiu tarytum rasa Izraeliui, kad tas sužydėtų kaip lelija ir įsikerotų kaip Libano miškas. Jo atžalos turės paplisti, jo grožis teprilygs alyvmedžio grožiui, jo kvapas – Libano kvepėjimui.
Jie vėl įsikurs mano paunksnėj, ir vėl jie augins javus, vešės tarsi vynuogienojas, kurio vynas garsus kaip Libano. Efraimas – ką bepadės jam dievaičiai? Juk aš, taigi aš išklausysiu jį ir juo pasirūpinsiu. Aš – kaip žaliuojantis kadagys: ant manęs tu atrasi sau vaisių.
Išminčius visa tai turi suprasti; protingasis turi šitai žinoti! Mat Viešpaties keliai yra tiesūs; jais žengia teisieji, o atsimetėliai juose suklumpa“.

Atliepiamoji psalmė (Ps  80, 6–11. 14. 17)

P. – Aš esu Viešpats, tavo Dievas: o kad tu manęs paklausytum!

Štai negirdėtas balsas prabilo:
„Aš tau, Izraeli, nuo pečių nuėmiau naštą.
Jau tavo rankoms nereikia nešioti sunkių doklų.
Sielvarte manęs tu šaukeisi,
ir aš tave gelbėjau. – P.Iš griausmingo debesio aš tau kalbėjau,
Prie Meribos vandenų tave tyriau.
Klausyk, mano tauta, aš tave noriu įspėti:
o, kad tu, Izraeli, manęs paklausytum! – P.

Netikrų dievų neturėki,
negarbink svetimųjų dievaičių!
Aš esu Viešpats, aš tavo Dievas,
išvedęs tave iš Egipto nelaisvės. – P.

O, kad klausytų manęs mano žmonės,
kad mano keliais Izraelis žingsniuotų!
Savo tautą rinktiniais kviečiais valgydinčiau,
uolų medumi ją maitinčiau.“ – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 4, 17)

Atsiverskite, – sako Viešpats, – nes dangaus karalystė čia pat!

Evangelija (Mk 12, 28b–34)

    Vienas iš Rašto aiškintojų atėjęs paklausė Jėzų: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“
Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis’. Antrasis: ‘Mylėk savo artimą, kaip save patį’. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“.
Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: ‘Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo, o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą, kaip save patį’ svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“.
Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“. Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti.