Tiek moterys, tiek sargybiniai pasitraukia nuo kapo ir pasakoja apie tai, kas įvyko, tačiau jų versijos skiriasi, skiriasi ir jų reakcija į žinią. Šiandien, nors aplinkybės visai kitokios, ir mes taip pat kasdien išsiruošiame kalbėti, informuoti, perduoti naujieną. Ar tavo žodžiuose yra bent užuomina, net ir prabėgantis vėjelis, tarsi mirktelėjimas, apie mintį, kad Jis prisikėlė, o gal tampi savo tiesų sergėtoju, kurį lengva įtikinti, kad visas tas triukšmas dėl prisikėlimo yra nesąmonė ir verčiau laikytis savo įvykių versijos?

Apmąstymą parašė br. Mateusz Stachowski OFM Conv.

Skaitiniai ABC (161)

Pirmasis skaitinys (Apd 2, 14. 22–32)

Sekminių dieną stojo Petras su Vienuolika ir, pakėlęs balsą, prabilo:
„Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintąjį galingais darbais ir stebuklingais žodžiais, kuriuos, per jį nuveikė Dievas jūsų tarpe, kaip patys žinote; taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties siaubo, nes buvo neįmanoma, kad mirtis jam viešpatautų.
Juk Dovydas apie jį sako: „Aš visuomet žvelgiu į Viešpatį. Jis stovi mano dešinėje, kad aš nesvyruočiau. Todėl pralinksmėjo mano širdis, džiūgavo mano lūpos, ir mano kūnas ilsėsis su viltimi, jog tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neduosi savo šventajam supūti. Gyvenimo kelius tu man atvėrei ir pripildysi mane džiaugsmo savo akivaizdoje“.
Brangūs broliai! Norėčiau jums atvirai pasakyti apie patriarchą Dovydą. Jis mirė, buvo palaidotas, ir jo kapas yra mūsuose po šiai dienai. Būdamas pranašas ir žinodamas iškilmingą Dievo priesaiką, kad jo palikuonis užimsiąs jo sostą, Dovydas visa tai numatė ir kalbėjo apie Mesijo prisikėlimą, kad jis neliks mirusiųjų buveinėje ir jo kūnas nesupus. Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame jo liudytojai“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 15, 1–2. 5. 7–11)

P. – Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.

Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.
Kartoju tau, Dieve: tu mano Viešpats,
mano paveldėtas turtas, taurė mano laimės, –
tavo rankoje mano likimas. – P.Aš šlovinu Viešpatį, kuris man išmintį duoda,
atsimena mano širdis tai net naktį.
Akyse nuolatos Viešpats man stovi,
jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu. – P.

Man džiaugias širdis, krykštauja siela,
ir mano kūnas ramiai sau ilsėsis.
Juk manęs nepaliksi numirėlių būste,
tu man, savo draugui, neleisi trūnyti. – P.

Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda,
pilna man bus laimė prieš tavo veidą,
tavo dešinėj bus per amžius linksmybės. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Ps 117, 24)

P. Aleliuja. –  Šią diena laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes! – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 28, 8–15)

    Moterys greitai paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.
Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir, parpuolusios žemėn, apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“.
Joms beeinant, keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas buvo įvykę. Tie susitiko su seniūnais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų ir pamokė: „Sakykite, kad, jums bemiegant, jo mokiniai atėję naktį jį pavogė. O jeigu apie tai išgirstų valdytojas, mes jį perkalbėsime ir apsaugosime jus nuo nemalonumų.“
Šie, paėmę pinigus, taip ir padarė, kaip buvo pamokyti. Tas gandas yra pasklidęs žydų tarpe iki šios dienos.