Mana, duona ar bet koks kitas žemiškas maistas užtikrina žemišką gyvenimą: suteikia jėgų ir sveikatos, bet negarantuoja amžinojo gyvenimo. Laimingą gyvenimą be pabaigos garantuoja tik TAS, kuris yra gyvybės šaltinis ir pilnatvė ir kuris, nužengęs iš dangaus, dalina amžinybės trupinius, kuriuose slypi gyvybė, – JIS PATS. Iš kur ir koks maistas – ten nueina ir taip gyvena maitinasis.

Skaitiniai KV (236)

Pirmasis skaitinys (Apd 8, 26–40)

    Viešpaties angelas prabilo į Pilypą ir pasakė: „Kelkis ir vidudienį nueik ant vieškelio, kuris eina iš Jeruzalės į Gazą. Jis visiškai tuščias”. Susiruošęs jis išėjo. Ir štai bevažiuojąs etiopietis eunuchas, Etiopijos karalienės Kandakės dvariškis, viso jos iždo valdytojas. Jis buvo atvykęs į Jeruzalę pasimelsti, o dabar keliavo namo ir, sėdėdamas savo vežime, skaitė pranašą Izaiją.
Dvasia tarė Pilypui: „Prieik prie šito vežimo”. Pribėgęs Pilypas išgirdo eunuchą skaitant pranašą Izaiją ir paklausė: „Ar supranti, ką skaitąs?”
Šis atsiliepė: „Kaip galėčiau suprasti, jei man niekas nepaaiškins?!” Ir jis pakvietė Pilypą lipti į vežimą ir sėstis šalia.
Knygos skyrius, kurį jis ką tik skaitė, skelbė: „Tarsi avį vedė į pjovyklą, ir kaip ėriukas, kuris tyli kerpamas, jis neatvėrė savo lūpų. Jis liko pažemintas ir beteisis. Kas apsakys apie jo giminę, jeigu jo gyvenimas žemėje buvo nutrauktas?!”
Eunuchas paklausė Pilypą: „Prašom paaiškinti, apie ką čionai pranašas kalba? Apie save ar apie ką kitą?” Tuomet, atvėręs lūpas ir pradėjęs nuo to skyriaus, Pilypas jam paskelbė gerąją naujieną apie Jėzų.
Keliaudami toliau, jie atvyko prie vandens. „Štai vanduo, – tarė eunuchas,– kas gi man kliudo pasikrikštyti?”
Jis liepė sustabdyti vežimą, ir jie abudu – Pilypas ir eunuchas – išlipę nuėjo prie vandens. Pilypas jį pakrikštijo.
Išėjus iš vandens, Viešpaties Dvasia pagavo Pilypą. Eunuchas daugiau jo nebematė, tik džiaugdamasis traukė savo keliais. O Pilypas atsidūrė Azote; iš ten keliaudamas skelbė Evangeliją visuose mažuose miestuose ir taip atvyko į Cezarėją.

Atliepiamoji psalmė (Ps 65, 8–9. 16–17. 20)

P. – Visi pasaulio kraštai, sveikinkit Dievą.
A r b a: Aleliuja.

O tautos, imkite garbinti Dievą,
skelbkite jo garsingąją šlovę.
Jis mums gyvybę grąžina,
neleidžia suklupt mūsų kojoms. – P.

Ateikit visi, kurie gerbiate Dievą,
pasiklausykit: aš jums apsakysiu,
kokių didingų dalykų jis man padarė.
Šaukiausi aš jo savo burna,
mano liežuvis teikė jam šlovę. – P.

Dievui šlovė! Jis mano maldos neatstūmė,
buvo man maloningas. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 6, 51–52)

P. Aleliuja.– Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus, – sako Viešpats. –
Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. – P. Aleliuja

Evangelija (Jn 6, 44–52)

    Jėzus kalbėjo miniai:
„Niekas neateis pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatrauks; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: „Ir bus visi mokomi Dievo”.
Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai, kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, turi amžinąjį gyvenimą.
Aš esu gyvenimo duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų”.
Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę”.