Žmogaus išgelbėjimas yra visos Švenčiausios Trejybės darbas: Tėvas siunčia Sūnų, Sūnus prisiima žmogiškąją prigimtį ir savo mirtimi išgelbsti žmogų, Šventoji Dvasia padeda priimti išgelbėjimo malonę ir gyventi naują Dievo vaiko gyvenimą. Taip pat ir Gerosios Naujienos apreiškimas yra visos Šventosios Trejybės darbas: Tėvas perduoda Sūnui visą tiesą apie gailestingumą, Sūnus skelbia tai, ką išgirdo iš Tėvo, o Šventoji Dvasia ima iš to, kas Sūnaus. Panašiai visa Švenčiausioji Trejybė trokšta apsigyventi kiekviename žmoguje, kuris yra Dievo šventovė, nors kai kurie to nežino ir kartais užteršia ją nuodėmėmis. Tačiau kantrusis Viešpats Dievas turi daug laiko ir kantriai, pamažu atskleidžia mums savo planus – jei Jis tai padarytų per vieną akimirką, mūsų širdys tikriausiai plyštų, išgirdusios, kaip stipriai Jis mus myli ir kaip mes Jį įžeidžiame.

Foto: Henryk Sielewicz

Skaitiniai KV (277)

Apd 17, 15. 22 – 18, 1: Aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate

Ps 148, 1–2. 11–12. 13–14. P.: Pilnas yra dangus ir žemė jo garbės. / Aleliuja.

† Jn 16, 12–15: Tiesos Dvasia ves jus į tiesos pilnatvę

Pirmasis skaitinys (Apd 17, 15. 22 – 18, 1)

    Pauliaus palydovai nuvedė jį iki Atėnų. Gavę įsakymą pranešti Silui ir Timotiejui, kad kuo greičiau atvyktų pas jį, grįžo atgal.
Paulius, atsistojęs Areopago viduryje, prabilo:
„Atėniečiai, man rodos, kad jūs visais atžvilgiais pernelyg dievobaimingi. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: ’Nežinomam dievui‘. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate.
Dievas, pasaulio ir viso, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi ko jam trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita.
Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė apibrėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis jį rastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai: „Mes esame jo giminės.
Todėl, būdami dieviškos giminės, neturime manyti, jog Dievybė esanti panaši į auksą, sidabrą, akmenį arba į meno ar žmogaus minties kūrinius.
Dabar Dievas pažvelgė toliau, negu siekia nežinojimo laikotarpis, ir skelbia, jog visiems žmonėms, kur jie bebūtų, reikia atsiversti. Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių“.
Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, kiti sakė: „Apie tai pasiklausysime kitą kartą“. Šitaip Paulius apleido jų būrį.
Vis dėlto kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Jų tarpe Dionizijus, Areopago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai. Po viso šito Paulius iškeliavo iš Atėnų ir nuvyko į Korintą.

Atliepiamoji psalmė (Ps 148, 1–2. 11–14)

P. – Pilnas yra dangus ir žemė jo garbės.
A r b a: Aleliuja.

Garbinkite Viešpatį danguje,
šlovinkite jį ten, aukštybėj.
Šlovinkit jį, visi angelai,
šlovinkit Viešpatį, dangaus kareivijos! – P.

Žemės valdovai ir visos tautos,
jūs, kunigaikščiai ir žemės teisėjai,
jaunuoliai ir mergaitės,
seneliai su mažutėliais. – P.

Garbinkit Viešpaties vardą,
nes jisai vienas didingas.
Jojo šlovė ataidi po dangų ir žemę. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 14, 16)

P. Aleliuja. – Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją,
kuris liktų su jumis per amžius. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 16, 12–15)

    Jėzus kalbėjo mokiniams:
„Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas dar turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.
Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“.