Kadangi Jėzus laukia, kad kiekvienas asmeniškai ir laisvai pasiryžtų gyventi tikėjimu, jis taip pat klausia šventojo Petro, ar jis Jį myli, tačiau įdomu, kodėl klausia jo tris kartus. Išgirdęs pirmąjį klausimą, Petras turi palyginti savo meilę Jėzui su kitų apaštalų ir mokinių meile, kad galėtų prisiimti atsakomybę už Bažnyčią, už tikinčiuosius. Atsakydamas į antrąjį klausimą, Petras turi priimti misiją skelbti Gerąją Naujieną ir liudyti tikėjimą, prireikus net savo mirtimi. Trečiasis klausimas nuliūdino apaštalą, nes palietė jo išdidumą ir puikybę: būtent tada jis suprato savo nuodėmingumą ir būtinybę pasitikėti Jėzumi, o ne savimi.

Skaitiniai KV (303)

Pirmasis skaitinys (Apd 25, 13–21)

    Karalius Agripas ir Berenikė lankėsi Cezarėjoje Festo pasveikinti. Viešnagei užtrukus, Festas supažindino karalių su Pauliaus byla ir papasakojo:
„Feliksas paliko man tokį kalinį. Kai buvau Jeruzalėje, aukštieji žydų kunigai ir seniūnai apsilankė pas mane, kaltindami jį ir reikalaudami pasmerkti. Aš jiems atsakiau, kad romėnai neturi papročio pasmerkti kokį nors žmogų, nedavę kaltinamajam galimybės stoti kaltintojų akivaizdoje ir gintis nuo kaltinimų.
Jiems čionai atvykus, aš nedelsdamas rytojaus dieną atsisėdau į teismo krasę ir liepiau atvesti tą žmogų. Skundėjai nesugebėjo įrodyti jokio nusikaltimo, kokio buvau tikėjęsis. Jie vien tik ginčijosi ir jam prikaišiojo dėl kai kurių savo tikėjimo klausimų ir dėl kažkokio mirusio Jėzaus, kurį Paulius tvirtino esant gyvą.
Dvejodamas, kaip išspręsti klausimus, aš paklausiau, ar jis nenorėtų vykti į Jeruzalę ir tenai būti teisiamas. Bet Paulius pareikalavo, kad jo byla būtų perduota Augustino žiniai. Todėl aš įsakiau jį toliau kalinti, kol išsiųs pas ciesorių“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 102, 1–2. 11–12. 19. 21)

P. – Viešpats danguj savo sostą pastatė.
A r b a: Aleliuja.

Tegul mano siela Viešpatį šlovina,
ir visa, kas yra manyje, tegarbina jo šventąjį vardą!
Lai mano siela Viešpatį šlovina,
lai neužmiršta, kiek jis man gero padarė. – P.

Kaip nepasiekiamai aukštas dangus viršum žemės,
taip yra didis jo gailestingumas tiems, kurie jo šventai bijo.
Kaip nuo Rytų tolimi vakarai,
taip toli kaltes mūsų nusviedžia. – P.

Viešpats danguj savo sostą pastatė,
valdo visą visatą.
Šlovinkit Viešpatį, angelų minių minios,
jūs, jo tarnai, kur vykdot jo valią. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 14, 26)

P. Aleliuja.–  Šventoji Dvasia išmokys jus visko ir viską primins,
ką esu jums pasakęs. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 21, 15–19)

    Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau už šituos?“
Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“.
Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano avinėlius“.
Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“
Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“.
Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“.
Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“
Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“.
Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.
Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“.
Jis taip pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“