Dievo įsakymai kai kuriems atrodo, kaip „ankšti vartai ir siauras kelias”, kaip asmeniškos laisvės apribojimas ir privertinimas elgtis taip, kaip kažkas kitas nori. Tačiau tie Dievo įsakymai būtent saugo nuo laisvės praradimo – juk darant nuodėmę greitai prie jos priprantame, dažnai kartojame, o kai norime nebedaryti – nepajėgiame ir tada apima mus nervai ir liūdesys. Kitaip yra su įsakymų keliu: sunku jų laikytis, bet visada turime galimybę rinktis (ir privalome rinktis) ir siekdami nubrėžtus gyvenimo tikslus augame ir bręstame.

Pirmasis skaitinys (Pr 13, 2. 5–18)

    Abraomas labai praturtėjo: turėjo daug kaimenių, sidabro ir aukso. Ir Lotas, keliavęs kartu su Abraomu, taip pat turėjo avių ir ožkų, galvijų ir palapinių. Tad kraštas jiems darėsi ankštas gyventi šalia vienas kito. Mat jų nuosavybė taip padidėjo, jog juodu negalėjo kartu įsikurti. Iškildavo ginčų tarp Abraomo ir Loto kaimenių ganovų. Taipogi tuomet krašte dar gyveno kenaanitai ir perizitai.
Taigi Abraomas ir tarė Lotui: „Neturi tarp mudviejų, tarp mano ir tavo ganovų, būti ginčų: juk esame broliai. Ar priešais tave ne atviras ištisas kraštas? Tad imk ir atsiskirk nuo manęs. Jei tu norėsi į kairę pasukti, aš eisiu į dešinę; jeigu norėsi keliauti į dešinę, aš pasitrauksiu į kairę”.
Lotas pakėlė akis ir pamatė, kad visa Jordano lyguma buvo gerai drėkinama. Prieš Viešpačiui sunaikinant Sodomą ir Gomorą, ligi pat Coaro ji buvo lyg Viešpaties sodas, kaip Egipto žemė. Tad Lotas pasirinko visą Jordano lygumą. Jisai patraukė į rytus, ir juodu išsiskyrė. Abraomas įsikūrė Kenaano krašte, o Lotas gyveno lygumos vietovėse ir statė palapines iki pat Sodomo. Bet Sodomo gyventojai buvolabai blogi žmonės ir nusidėjėliai Viešpačiui.
Po to, kai Lotas atsiskyrė nuo Abraomo, Viešpats prabilo į Abraomą: „Pakelk akis ir pažvelk nuo vietos, kur stovi, į šiaurę ir pietus, į rytus ir vakarus! Visą šį kraštą, kurį tu matai, aš atiduodu tau ir tavo palikuonims per amžius. Aš padarysiu, kad tavo palikuonys būtų tokie gausingi kaip žemės dulkės. Jei būtų įmanoma suskaičiuoti žemės dulkes, tai būtų įmanoma suskaityti ir tavo palikuonis. Kelkis ir eik per šį kraštą skersai išilgai, nes jį tau atiduodu!”
Abraomas su savo palapinėmis traukė toliau, sustojo ties Mamrės giraite prie Hebrono ir ten pastatė Viešpačiui aukurą.

Atliepiamoji psalmė (Ps 14, 2–5)

P.  Viešpatie, kas gi galės tavo namuos pasilikti?

Tasai, kas nesuteptas vaikšto,
kas elgias teisingai,
kas iš širdies kalba tiesą,
kas liežuviu nė vieno nešmeižia. – P.Kas kitam nieko pikta nedaro,
neužgaulioja kaimyno;
kas griežtai nedorėlį smerkia,
o Viešpaties bijančius gerbia. – P.

Kas be palūkanų skolina,
nepriima kyšių prieš žmogų nekaltą.
Kas šitaipos elgias,
bus tvirtas per amžius. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 8, 12)

P.  Aleliuja. – Aš – pasaulio šviesa,– sako Viešpats. –
Kas seka manimi, turi gyvenimo šviesą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 7, 6. 12–14)

    Jėzus bylojo savo mokiniams:
„Neduokite, kas šventa, šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų.
Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai.
Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda”.