Manau, kad kiekvienas žmogus mėgsta viską kontroliuoti ir planuoja savo gyvenimą taip, kad išvengtų netikėtų situacijų, keliančių pavojų ar nelaimių, tačiau kai įvykių seka išslysta iš rankų ir nutinka dalykų, kurie, viena vertus, visiškai nepriklauso nuo jo, kita vertus, tampa jam grėsme, žmogų apima baimė ir siaubas. Jei žmogus joms pasiduoda, jis pasidaro lyg paralyžiuotas ir nebegali nieko daryti, net to, ką anksčiau darydavo be problemų, nei nesugeba logiškai mąstyti. Tačiau jei jis su visišku pasitikėjimu ir tvirtu tikėjimu kreipiasi į Viešpatį BaDievą, patiria didžiulį stebuklą – Dievo Apvaizdos veikimą. Užtenka tik trupučio tikėjimo Dievu, kad būtų įveiktos net didžiausios baimės ir abejonės.

FOTO: Aistė Karpytė

Pirmasis skaitinys (Pr 19, 15–29)

    Pradėjus aušti, angelai ėmė skubinti Lotą, sakydami: „Kelkis ir imk savo žmoną ir abidvi čia esančias dukteris, idant nepražūtum, kada bus naikinamas miestas!“ Jam delsiant, vyriškiai nutvėrė už rankos jį patį, jo žmoną ir abi jo dukteris; mat Viešpats norėjo jo pagailėt. Jį išvedė lauk ir bepaleido tiktai už miesto.
Aniems juos išvedus, Viešpats jam tarė: „Gelbėkis: tavo gyvybei pavojus! Nepažvelk atgal, nesustok kur vietovėje, bet bėk į kalnus, idant nepražūtum!“
Bet Lotas ėmė prašyti: „Ak, mano Viešpatie! Juk tavo tarnas rado malonę tavo akyse, ir tu man parodei didelį gailestingumą, išgelbėdamas mano gyvybę. Bet aš negaliu pabėgti į kalnus. Tenai mane gali ištikti nelaimė, ir aš turėčiau numirti. Gana štai arti yra miestas,– į jį aš galėčiau pabėgti; jisai toks mažutis. Tenai aš galėčiau gelbėtis,– jis toks mažutis,– kad likčiau gyvas.“
Štai jam atsakė: „Dėl tavęs aš ir tai numačiau, kad miestas, kurį tu minėjai, nebūtų naikinamas. Tad greitai gelbėkis ten! Aš nieko negalėsiu daryti, kol į tu ten nenuvyksi“. Todėl tas miestas vadinasi Coaras – Mažutis. Buvo vos tik pakilus saulė, kai Lotas atėjo Coaran.
Tada ant Sodomos ir Gomoros Viešpats užleido sieros ir Viešpaties ugnies lietų. Taip jis sunaikino šituos miestus ir visą apylinkę, visus tų miestų gyventojus, visus tos žemės augalus. O Loto žmona pažiūrėjo atgal ir pavirto į druskos stulpą.
Anksti rytą Abraomas nuskubėjo į tą vietą, kur buvo stovėjęs prieš Viešpatį, ir pažvelgė Sodomos ir Gomoros kryptimi ir į visą lygumos sritį.Pamatė, kaip dūmai kilo nuo žemės, panašūs į lydyklos krosnies dūmus. Taigi prisiminė Dievas Abraomą, naikindamas lygumos miestus, ir leido Lotui pabėgti nuo pražūties, kuomet jis naikino miestus, kurių viename Lotas gyveno.

Atliepiamoji psalmė (Ps 25, 2–3. 9–12)

P.  Į tave mano akys krypsta, Dieve gerasis.

Gali mane, Dieve, tardyti, bandyti,
gali mano sąžinę, širdį ugnimi tirti…
Į tave mano akys vis krypsta, Dieve gerasis,
aš tavo teisybės laikausi. – P.Neleisk man tarp nedorėlių būti,
pražūti su kruvinaisiais.
Jų rankos daro niekšybes,
kyšių pilnos jų saujos. – P.

O ašai vaikštau nekaltas:
tu gelbėk mane, būk man maloningas.
Stovi lygiame kelyje mano koja,
aš ir bendrijoje Viešpatį girsiu. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 129, 5)

P.  Aleliuja. – Dieve, tavy mano viltys,
tavo žodžiu pasitiki mano siela. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 8, 23–27)

    Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui jį.
Ir štai ežere pakilo tokia smarki vėtra, kad bangos net sėmė valtį. Tuo tarpu jis miegojo. Mokiniai pripoulę ėmė jį žadinti, šaukdami: „Viešpatie, gelbėk, žūvame!“
Jėzus jiems tarė: „Ko gi jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ Paskui jis atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu.
Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: „Kas jis per vienas, kad net vėtra ir ežeras jo klauso?“