Šiandien Jėzus žada, kad visų mažiausias gėris gali išaugti iki milžiniškų matmenų, kuris palies daugybę žmonių. Gerumas nėra matuojamas nei jo dydžiu, nei paliestų širdžių skaičiumi, bet tik gerumo kategorija. Palik Dievui rūpintis rezultatais, o pats susitelk į gėrio darymą.

Apmąstymą parašė br. Kamil OFM Conv.

Pirmasis skaitinys (Iš 32, 15–24. 30–34)

    Mozė nulipo nuo kalno, dviem Sandoros liudijimo plokštėm nešinas. Tos plokštės buvo prirašytos iš abiejų pusių: iš vienos ir kitos pusės jos buvo prirašytos. Jos buvo paties Dievo padirbtos, ir raštas buvo Dievo ranka į plokštes iškaltas. Išgirdęs tautos triukšmavimą, Josuvas tarė Mozei: „Stovykloje kariškas triukšmas“. Bet tas atsakė: „Tai ne pergalės šauksmas, ir ne nugalėtojų riksmas: girdžiu aš trankiai dainuojant“.
Priėjęs arčiau prie stovyklos ir pamatęs veršį bei šokant ratelį, Mozė užsidegė pykčiu: jis metė iš rankų plokštes ir sudaužė jas kalno papėdėj. Po to jis pagriebė jų pasidarytąjį veršį, sudegino jį, sutrypė į dulkes, jas subėrė į vandenį ir liepė izraelitams gerti.
O Aaronui Mozė pasakė: „Ką tau šioji tauta padarė, kad tu jai užkorei tokią didelę kaltę?“ Aaronas jam atsakė: „Nerūstauk, mano valdove! Tu pats juk žinai, kokia ši tauta nedora. Jie ėmė mane reikalauti: ‘Padirbk mums dievuką, kuris mūsų priekyje eitų! Su šituo Moze – su tuo vyru, kuris mus išvedė iš Egipto – nežinome, kas atsitiko’. Tuomet aš jiems ir pasiūliau: ‘Kas auksą nešioja, tegu nusiims jį’. Jie sunešė man, aš jį sunešiau į ugnį, ir išėjo tas veršis“.
Rytojaus rytą Mozė prabilo į tautą: „Jūs padarėte didelę nuodėmę. Dabar aš kopsiu pas Viešpatį. Galbūt aš laimėsiu jūsų nuodėmės atleidimą“. Tad, vėl nuėjęs pas Viešpatį, Mozė maldavo: „Ak, ši tauta padarė didelę nuodėmę: ji pasidirbo iš aukso dievuką. O, kad atleistum jai nuodėmę!.. Jei ne, tai išbrauk mane iš savo knygos, kurią esi parašęs“.
Bet Viešpats Mozei atsakė: „Kas man nusidėjo, tik tą aš ištrinsiu iš savo knygos. Dabar gi eik ir vesk tautą ten, kur tau esu liepęs! Štai mano angelas žengs tavo prieky. Bet atpildo dienai atėjus, aš atsiskaitysiu su jais už jų nuodėmę“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 105, 19–23)

P. Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras.

Horebe veršį jie pasidirbo,
garbino stabą auksinį.
Ir, užuot šlovinę Dievą,
lenkėsi galvijui žolėdžiui. – P.Gelbėtoją Dievą užmiršo,
kuris Egipte didžius daiktus jiems darė
Chamo šaly tiek stebuklų,
tiek šiurpulingų darbų ties Raudonąja jūra. – P.

Dievas juos būtų jau sunaikinęs,
jeigu ne Mozė, jojo rinktinis.
Jis juos užstojo prieš Dievą,
kad jo rūstybė jų nenusiaubtų. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jok 1, 18)

P. Aleliuja. – Savo valia Tėvas pagimdė mus tiesos žodžiu,
kad mes būtume tarsi jo kūrinių pirmienos. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 13, 31–35)

     Jėzus pateikė miniai dar vieną palyginimą:
„Su dangaus karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu, taip kad padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose“.
Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris ėmė ir įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“.
Visa tai Jėzus bylojo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo. Išsipildė, kas buvo pranašo pasakyta: „Aš atversiu savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus“.