Kiekvieną mūsų tikriausiai stebina, kiek daug, ir dar neprašytas nei negavęs už tai jokio atlyginimo, padarė Dievas dėl mūsų išganymo. Šalia to, kad mus sukūrė, pamatęs mūsų, patekusius į nuodėmę, menką padėti, nusprendė atiduoti į mūsų rankas savo Vienintelį Sūnų. Ir taip, Jėzus atiduotas mirčiai už mus, nuolat pasilieka mūsų valdžioje: kai tik panorėsime, galime klausyti ar skaityti Jo žodžius, galime su Juo pasikalbėti, prašyti pagalbos, gailestingumo arba atleidimo ir busime išklausyti, galime stiprintis, valgydami Jo Kūno ir gerdami Jo Kraujo. Galime ir Jį palikti pamiršta, neigti Jo meilės darbus, priešintis faktui, kad iš vis Jo nėra – galime, bet ar tai tiesa, ar tai mums apsimoka?

Pirmasis skaitinys (Zch 2, 5–9a. 14–15a)

    Pakėliau akis ir pamačiau: štai vienas vyriškis rankoje laikė matavimo virvę. Aš jį paklausiau: „Kur tu eini?“ Jis man atsiliepė:  „Matuoti Jeruzalės ir pažiūrėti, koks turės būti jos plotis ir ilgis“.
Ir štai su manimi kalbėjusis angelas žengė į priekį; bet kitas angelas atėjo jam priešais ir tarė: „Bėk ir pasakyk tam jaunuoliui: ‘Jeruzalė bus atvira ir laisva dėl daugybės joje gyvenančių žmonių ir galvijų’“. – „Aš pats,– sako Viešpats,– būsiu ją supančia ugnine siena“.
„Džiūgauki, krykštauki, Siono dukra, nes štai ateinu ir aš tavyje apsigyvensiu,– tai Viešpaties žodis. – Daugybė tautų prisidės aną dieną prie Viešpaties ir bus jos mano tauta, o aš tavyje gyvensiu“.

Atliepiamoji psalmė (Jer 31, 10–13)

P.  Viešpats mus gano, tartum piemuo savo bandą.

Klausykitės Viešpaties žodžio, tautos,
skelbkit jį saloms tolimosioms.
Sakykite: „Kas Izraelį išsklaidė, tas ir surinks jį
ir ganys, tartum piemuo savo bandą“. – P.Viešpats išgelbės Jokūbą,
vaduos iš stipresniojo rankos.
Ateis jie ir džiūgaus Siono kalne,
plauks prie Viešpaties gėrybių. – P.

Šokdamos džiaugsis mergelės,
linksminsis jaunuoliai ir seneliai.
Jų liūdesį džiaugsmu aš paversiu,
juos guosiu ir linksminsiu, vargams pasibaigus. – P.

Posmelis prieš evangeliją (2 Tim 1, 10)

P.  Aleliuja. – Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus
sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą savo Evangelija. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 9, 44–45)

    Visiems stebintis Jėzaus darbais, jis prabilo į mokinius: „Įsidėmėkite gerai mano žodžius: Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių rankas“.
Mokiniai nesuprato šios kalbos; jos reikšmė liko jiems paslėpta, taip kad jie neišmanė jos ir bijojo klausinėti Jėzų apie šitą kalbą.