Vakar pasakojimas apie Joną parodė mums Dievą, kuris matė niniviečių darbus („Dievas matė jų darbus,– kad jie nusigręžė nuo piktojo kelio”). Nepaisant to, šiandien Jona išeina iš miesto (galbūt tikėdamasis, kad Dievas vis dėlto atsiųs bausmę, o tokiu atveju geriau būti už miesto ribų), kad pamatytų, „kas atsitiks su miestu”; tik kas gali atsitikti, kai Dievas suteikė atleidimą? Oi, Jonai, Jonai, ar po visų šių savo gyvenimo patirčių vis dar laikaisi įsikibęs savo versijų, įsitikinimų ir požiūrio taškų?

O gal atėjo laikas, kad Dievas tave ko nors pamokytų?

Apmąstymą parašė br. Mateusz Stachowski OFM Conv.

XXVII eilinė savaitė
Trečiadienis

Pirmasis skaitinys (Jon 4, 1–11)

    Dievui pagailo daryti tą blogį, kuriuo jis buvo grasinęs Ninivei, ir jo nepadarė. Tatai be galo supykino Joną, ir tas įniršo. Jis puolė melsti Viešpatį, kalbėdamas: „Viešpatie, ar aš to jau nesakiau, dar namie tebebūdamas? Todėl ir norėjau pabėgti Taršišan, kadangi žinojau, jog tu esi maloningas ir gailestingas Dievas, kantrus ir turtingas malonės, kad tu pagailėsi daryti blogį. Dabar gi, Viešpatie, atimk man verčiau gyvybę! Geriau man numirti nekaip gyventi”.
Viešpats atsiliepė: „Argi teisinga tau pykti?“
Jona iškeliavo iš miesto ir apsistojo į rytus nuo jo. Tenai pasidirbo lapinę ir josios pavėsyje atsisėdo palaukti, kas atsitiks su miestu. O Viešpats Dievas liepė išaugti virš Jonos gebenei, kuri turėjo teikti jo galvai šešėlį ir jam nuslopinti apmaudą. Jona labai apsidžiaugė gebene. Bet kitą rytą beauštant Dievas pasiuntė kirmėlę, kuri pagraužė gebenę, ir toji nudžiuvo.
Saulei pakilus, Dievas pasiuntė galandantį rytvėjį. Saulė svilino Jonai galvą, taip kad Joną paliko jėgos. Ir jis sau ėmė linkėti mirties, sakydamas: „Geriau man numirti nekaip gyventi“.
Bet Dievas paklausė Joną: „Argi teisinga tau pykti dėl tos gebenės?“
Tas atsakė: „Taip, teisinga man pykti, linkint sau mirties!“
Tad Viešpats prabilo: „Tau gaila gebenės, kurios tu nepuoselėjai ir neauginai. Per naktį ji atsirado, per naktį jos ir neliko. O man ar nereikėjo pagailėti Ninivės, to didelio miesto, kuriame gyvena daugiau nei šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti dešinės nuo kairės,– be to, dar daugybė galvijų?“

Atliepiamoji psalmė (Ps 85, 3–6. 9–10)

P.  Viešpatie, tu gailestingas, rūstaut negreitas.

Viešpatie, manęs pagailėki,
be paliovos į tave aš šaukiuosi.
Tu savo tarno sielą palinksmink,
į tave, Viešpatie, keliu savo dvasią. – P.

Viešpatie, tu meilus, maloningas
ir gailestingas visiems, kurie tavęs šaukias.
Viešpatie, mano maldos paklausyki,
pasidomėki, ko garsiai maldauju. – P.

Visos tavo sutvertosios tautos
eis tavęs, Viešpatie, garbint,
skelbs tavo vardą.
Tu esi didis ir stebuklingas,
tu, tiktai tu esi Dievas! – P.

Posmelis prieš evangelija (Rom 8, 15)

P.  Aleliuja. – Jūs gavote įsūnystės Dvasią,
kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 11, 1–4)

    Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“.
Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite: ‘Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame visiems savo skolininkams, ir nevesk mūsų į pagundą’“.