Kokia jautri, mylinti ir gera yra Viešpaties širdis, jog kiekvienas žmogus, net didžiausiasis nusidėjėlis, Jam rūpi, todėl ir skuba padėti jam bet kokioje bėdoje. Jėzus kantriai priima atėjusius ir atnešusius įvairius ligonius bei juos gydo, toliau ilgai moko visus žmones nurodydamas teisingus kelius, o jie neverčiami ir sužavėti ištvermingai klausosi Gerosios Naujienos, o kada prarado suvokimą, kad laikas bėga, o jiems baigiasi maistas, Mesijas padaro dar vieną stebuklą – pasirūpina jiems duonos ir žuvų.
Jeigu Dievui rūpi mūsų žemiškas gyvenimas ir dosniai teikia žemiško maisto, taigi ką mums yra paruošęs danguje, kokią nuostabią puotą su gardžiausiais patiekalais, su tauriausiais gėrimais – argi ne Save Patį, argi ne savo Kūną ir Kraują?!

I ADVENTO SAVAITĖ (KV)
TREČIADIENIS

Pirmasis skaitinys (Iz 25, 6–10a)

    Kareivijų Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, pokylį su kilniausiais vynais, su geriausiais, gardžiausiais patiekalais, su puikiausiais, tauriausiais gėrimais. Jis nuims šiame kalne tą šydą, kuris dengia visas gimines, tą nuometą, kuris gobia visas tautas.
Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo kiekvieno veido. Jis nuims savo tautos gėdą nuo visos žemės. Šitaip Viešpats kalbėjo.
Tą dieną sakys: „Štai mūsų Dievas! Iš jo mes tikėjomės sau išsigelbėjimo. Tai Viešpats, kuriuo pasikliovėme. Džiūgaukim, kelkim linksmybes: jis mus išgelbėjo! Viešpaties ranka ant šio kalno ilsis“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 22, 1–6)

P.  Viešpaties būste gyvensiu per amžius ilgiausius.

Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.
Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja,
leidžia man atilsėti paversmy;
manąją sielą gaivina. –

P.

Veda mane teisingais takais savo garbei.
Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu,
aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.
Tavo lazda, vėzdas galingas,
drąsą man duoda. – P.

Tu man keli vaišes,
o priešai sugėdinti žiūri.
Kvepalais man patepi galvą,
pili man sklidiną taurę. – P.

Tavoji malonė ir meilė palydi
kiekvieną mano gyvenimo dieną.
Aš Viešpaties būste gyvensiu
per amžius ilgiausius. – P.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Štai Viešpats ateis ir išgelbės savo tautą.
Laimingas, kas pasirengęs jį pasitikti. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 15, 29–37)

    Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant vieno kalno ir atsisėdo. Prie jo susirinko didžiulė minia, kuri atsigabeno su savimi raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o jis pagydė juos. Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius pasveikstančius, raišus tiesiai vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir garbino žmonės Izraelio Dievą.
Susišaukęs mokinius, Jėzus tarė: „Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nenoriu paleisti jų alkanų, kad nenusilptų kelyje“.
Mokiniai jam atsakė: „Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti šitokią minią?“
Jėzus paklausė: „Kiek turite duonos?“
Jie atsakė: „Septynis kepaliukus ir kelias žuveles“.
Jėzus liepė žmonėms susėsti ant žemės. Tada paėmė septynis duonos kepaliukus ir žuvis, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams, o mokiniai žmonėms. Ir visi pavalgė, prisisotino. Ir surinko likusius gabalėlius, iš viso septynias pilnas pintines.