Viešpačiui nebūtų jokios problemos vieną akimirką apreikšti Gerąją Naujieną visiems žmonėms, tačiau (Dievas atsimena, jog Izraeliečiai gavę Dekalogą buvo išsigandę Jo išminties, galios ir didybės prašė kad Mozė butų tarpininku, nes jie bijojo tiesiogiai kalbėti su Dievu – Iš 20, 19) „panorėjo skelbimo kvailumu”(1 Kor 1,21), paprastumu ir neišvaizdingai visiems žmones papasakoti apie Didelę Dievo meilę. Tam pasirinko Apaštalus, kuriuos pripildė dovanai savo žodžiais bei įpareigojo nešti juos per visą pasaulį, pavojuose, nepatogume, neturte dovanai dalindami gautus žodžius – kai reikia žodžiais, kitą kartą darbais, kitomis aplinkybės savo ištikimybe ir liudijimu.
Įdomu, kada paskutinį sykį kažką dovanai, taip be jokios naudos ar pasitenkinimo savimi, kažką padovanojau?

Pirmasis skaitinys (Iz 30, 19–21. 23–26)

    Štai ką sako Viešpats Dievas, Izraelio Šventasis: „Siono tauta, Jeruzalės gyventoja, tau nebereikia verkšlenti. Jisai tavęs pagailės, kai šauksies pagalbos; tave išklausys, kai išgirs tavo šauksmą.
Nors Viešpats jums davė ir prastą duoną bei šykštų vandenį, tačiau tavo mokytojas nebesislėps. Tavo akys regės tavo mokytoją, tavo ausys girdės, kaip jis tau už nugaros šauks: ‘Štai toks yra kelias, kuriuo jūs privalote eiti’, kada jūs pakrypsite į dešinę ar kairę.
Tada jis lietaus duos pasėliui, kuriuo tu būsi apsėjęs žemę. Grūdai, kuriuos atneš laukas, bus derlūs ir maistingi. Tavieji galvijai tą dieną ganysis po pievas plačiausias. Jautis ir asilas, įdirbantys lauką, gaus ėsti kvapingo mišinio, kurį jiems pames krakėm ir šakėm.
Kiekvienam aukštam kalne, kiekvienoj iškilioj kalvoje tekės vandeningi upeliai tą didžiojo žudymo dieną, kada kris bokštai. Mėnulio šviesa bus saulės šviesos stiprumo, o saulės šviesa bus septyngubai stipresnė už septynių dienų šviesą – tuomet, kai Viešpats gydys padarytas jo tautai pažaidas, apraišios josios žaizdas“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 146, 1–6)

P.  Palaimingas, kas Viešpaties laukia
Garbinkit Viešpatį! Gražu jo garbei giedoti,
miela jį šlovint!
Jisai atstato Jeruzalės miestą,
išblaškytuosius sūnus Izraeliui grąžina. – P.

Gydo sužeistas širdis
ir jų opas tvarsto.
Žvaigždes suskaičiuoja,
vardais jas vadina. – P.

Mūsų Valdovas didis ir visagalis,
jo išmintis begalinė.
Jis nuolankiuosius palaiko,
bedievius prispaudžia prie žemės. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Iz 33, 22)

P.  Aleliuja. – Viešpats – mūsų teisėjas,
įstatymų leidėjas ir mūsų valdovas, – jis mus išgelbės. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 9, 35–10, 1. 6–8)

    Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas įvairias ligas bei negales.
Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“.
Pasišaukęs dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų įvairias ligas bei negales.
Tuos mokinius Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų:
„Lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, nuvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“