Laukimas
Elijas izraelitams buvo svarbus veikėjas, jis buvo laikomas vis dar gyvu, o Jėzaus laikais buvo tikima jo atėjimu. Elijo laukimas persipina su laukimu Mesijo, kuris viską turi atnaujinti savyje. Toks laukimas yra būdinga ir mums, nes kiekvienoje kartoje tikintieji Kristumi laukia jo, ruošdamiesi jį sutikti ne tik švenčiant Kalėdas, bet visų pirma per Paruziją ir išgyvenant tai, kas jiems nutiks anapus, jų pačių mirties akimirką.
Apmąstymą parašė br. Tomasz Pawlik OFM Conv.
II ADVENTO SAVAITĖ (KV)
ŠEŠTADIENIS
Pirmasis skaitinys (Sir 48, 1–4. 9–11)
Elijas – tai pranašas, ugniai prilygęs:
jo žodžiai liepsnojo lyg deganti krosnis.
Jis atnešė badą vaikams Izraelio,
jo įkarščiu smarkiai mažėjo jų skaičius.
Jis, Viešpaties lieptas, jiems dangų uždarė
ir triskart ant žemės nukrisdino ugnį.
Sau pagarbą didžią sukėlei, Elijau,
ir kas tau prilygtų, galėtų didžiuotis!
Su audra į viršų buvai tu pakeltas,
tave skaisčios liepsnos į dangų lydėjo.
Kaip tvirtina Raštas, esi pasirengęs,
laikams besibaigiant, rūstybę gesinti,
vaikams sugrąžinti jų protėvių širdį,
Jokūbo gentis, jų gretas atstatyti.
Laimingas tas būtų, tave kas išvystų:
toksai ir numiręs gyventų per amžius.