Dievas tampa mažu žmogumi visiškai priklausomu nuo kitų, nors pats yra visatos Kūrėjas, Valdovas ir nuo blogio Gelbėtojas. Maži vaikeliai, niekam nežinomi, dar nemąstantys ir nepriimantys savo laisva valia jokių sprendimų, trukdo karaliui Erodui ramiai gyventi, nes jam atrodo, jog vienas jų atims iš jo valdžia, bei duoda nuostabu liudijimą apie Tiesą, Gerąją Naujieną, Mesijo atėjimą. Kiekvienas mūsų, ar tas, kuris mąsto, jog yra visiškai nereikšmingas ir silpnas, ar galvoja, jog yra galingų darbų vykdytojas ir pilnas naujų iniciatyvų, privalo suprasti, kad net mažiausias veiksmas ar žodis ar mintis, turi dideles pasekmes dėl jo paties amžinybės, todėl yra labai svarbus ir reikalingas Viešpaties suplanuotoje žmogaus išganymo istorijoje.

Pirmasis skaitinys (1 Jn 1, 5–2, 2)

    Mylimieji!
Tai yra žinia, kurią esame išgirdę iš jo ir skelbiame jums, kad Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės. Jei sakytume, kad bendraujame su juo, o vaikščiotume tamsoje, meluotume ir nevykdytume tiesos. O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių.
Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Jei sakytume, kad nesame nusidėję, mes jį darytume melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio.
Mano vaikeliai, aš jums tai rašau, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.

Atliepiamoji psalmė (Ps 123, 2–8)

P. Esam ištrūkę tarsi paukštelis iš paukštininko žabangų.

• Jeigu ne Viešpats, kas būtų buvę,

• kai priešai užpuolė?!

• Būtų mus gyvus suėdę,

• jie siuto ant mūsų. –

 P

• .

Vandenys būtų mus paskandinę,
srovės būtų užpylę.
Būtų ant mūsų užgriuvę
šėlstančios bangos. – P.

Pinklės sutraukytos,
mes išvaduoti!
Mums padeda Viešpats,
dangaus ir žemės Kūrėjas! – P.

Posmelis prieš evangeliją

P. Aleliuja. – Tave, Dieve garbinam, tave, Viešpatie, išpažįstam.
tave spindinčios kankinių gretos šlovina. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 2, 13–18)

    Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodė Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“.
Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties. Tuo būdu išsipildė Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: „Iš Egipto pašaukiau savo sūnų“.
Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apgavo, baisiai įniršo ir, pasiuntęs kareivius, išžudė Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių.
Tuomet išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: „Pasigirdo šauksmas Ramoje, garsios dejonės ir aimanos: tai Rachelė rauda savo vaikų: ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra“.