Šiandienos Evangelijoje pateiktame Simeono aprašyme yra labai vertingas mokymas: kas turi širdį, „laukiančią paguodos”, tas „išvys Dievo išgelbėjimą”. Būtų gerai, kad paklaustumėte savęs, ar jūsų širdis laukia paguodos ir todėl trokšta džiaugsmo, o gal jūsų širdis yra uždara paguodai, nes vietoj džiaugsmo pasirinko liūdesį ir širdgėlą dėl savęs? Tokiu atveju tikrai verta drąsiai melsti Simeono širdies kuo greičiau, nes kol jos nesulauksite, Dievo jums duotoje istorijoje „neįžvelgsite išgelbėjimo”.

Apmąstymą parašė br. Piotr OFM Conv.

GRUODŽIO 29 D.
KALĖDŲ PENKTOJI DIENA (ABC)

Pirmasis skaitinys (1 Jn 2, 3–11)

    Mylimieji!
Iš to patiriame, jog esame Jėzų pažinę, kad laikomės jo įsakymų. Kas sakosi jį pažinęs, bet jo įsakymų nesilaiko, tas melagis ir nėra jame tiesos. O kas laikosi jo žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą. Iš to ir pažįstame, jog jame esame. Kas tvirtina esąs jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir jis vaikščiojo.
Mylimieji, aš jums nerašau naujo įsakymo, bet seną įsakymą, kurį nuo pradžios esate gavę. Tasai senas įsakymas yra mokslas, kurį jūs girdėjote. Ir vis dėlto rašau jums apie naują įsakymą, kuris tikras jame ir jumyse, nes tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia.
Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje. Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nieko piktinančio nėra. Kas savo brolio nekenčia, tas yra tamsoje, vaikščioja tamsoje ir nežino, kur einąs, nes tamsa apakino jam akis.

Atliepiamoji psalmė (Ps 95, 1–3. 5–6)

P. Tesidžiaugia dangūs, tekrykštauja žemė.

Viešpačiui naują giesmę giedokit,
giedokit jam visos šalys.
Giedokite Viešpačiui, šlovę duokit jo vardui. – P.

Skelbkit kasdien, kad jis išganymą neša.
Skelbkit pagonims jo garbingumą,
tautoms – jo nuostabius darbus. – P.

Mūsų Viešpats – Visatos Kūrėjas.
Kilni jo didybė ir grožis,
galingas ir spindintis sostas. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Lk 2, 32)

P. Aleliuja. – Išvydome šviesą pagonims
apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 2, 22–35)

    Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė Jėzų į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties  Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.
Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.
Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.
Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.